Laïcité X Laicisme

Prieš keletą savaičių kalbėjome apie religinių simbolių draudimą. Žinoma, dar daug kartų grįšime prie šitos temos, kuri yra viena iš esminių šiandienos globalizacijos visuomenėje - kai vienoje šalyje gyvena įvairių požiūrių ir religinių įsitikinimų žmonės, ir kiekvienas reikalauja savo teisės būti gerbiamu.

O visi šiandieniniai politiniai ir akademiniai rimti pokalbiai apie tokią temą turi priverstiniai pereiti per du žodžius - “Laïcité” ir “Laicisme” (prancūziškai). Užtat porą minčių šiandien apie tai Kablelyje.

Rašo Dorota Skočik (Lenkija / Lietuva / Ispanija)

Anksčiau niekad nesusiduriau su laïcité nuo laicism atskirimu, abu žodžiai man reiškė tą patį- bažnyčios atskirimą nuo pasaulėtinių institucijų ir valdžios. Nesusigalvojau, ar tas atskirimas reiškia religijos pasmerkimą, ar tiesiog visų tikėjimų ( ir "netikėjimų" ) lygybę.

Laïcité yra pozytyvus reiškinys- galų gale žmonės susiprotėjo, kad nagalima visiems primesti vieno tikėjimo, kad ir koks jis būtų. Na o laicisme tai doktrina, teigianti, kad visgi ateizmas yra geresnis už betkokią religiją. Tai jau prievarta, vieno subjektyvaus požiūrio primetimas visiems. Šiuo atveju tikintieji žmonės tampa antrarūšiais piliečiais.

Vienas svarbiausių laïcité pasiekimų buvo moterų liberalizacija. Nors feministinis judėjimas prasidėjo ankščiau, vos ne šimtmetį prieš prancuzų revoliuciją ( ir laïcité doktrinos įgyvendinimą), tai būtent laïcité padėjo moterims išeitį iš namų be vyro palydos ir kovoti už savo teises. Krikščionybė, nepaisant to, kad niekad nebuvo ekstremaliai nusistačiusi prieš moteris, leido įsigalėti vyrų dominacijai. Visuomenės laicizacija pamažu privertė vyrus įvertinti moteris ir suteikti joms tas pačias teises, nes nereliginiam mąstyme tiesiog sunkiau surasti logišką moterų diskriminacijos paaiškinimą...

_________________________________________

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija / Lietuva)

Remdamasi kunigo ir profesoriaus portugalo Anselmo Borges mintimis – štai esminis reikalas - turime labai gerai atskirti laïcité nuo laicisme.

Laïcité yra būtina, Valstybė turi būti neutrali. Ir tai ne tik dėl to, kad būtų taika margoje visuomeneje ir kad mažuma nebūtų skriaudžiama, bet dar dėl to, kad tikra religija negali painioti Dievo su politika. Valstybė turinti oficialią religiją būtų stabmeldystinė.

Kun. ir prof. Anselmo Borges vis kartoja gal patį svarbiausią suvokimą – Mokslas, politika, ekonomika ir netgi pati moralė yra sferos, kurios turi būti nepriklausomos, kurios turi savo pačių mąstymus, pagrindus, ir kurios neturi eiti ieškoti pripažinimo ar atsakymų religijose. Jos yra kaip atskiri pasauliai taip, kaip religija yra atskiras pasaulis. Bet galima vietoje laicisme, kai norisi išbraukti religiją, ieškoti bendrų kompromisų, bendradarbiavimo.

Jis mini buvusį Vokietijos prezidentą Johannes Rau, kuris pasakė apie Europos Sajungą: “Tas santykis, “Valstybė/religija”, yra traktuojamas labai skirtingai Europoje - nuo Valstybių turint oficialią religiją Skandinavijoje iki prancūziško laicisme. Mes, Vokietijoje, pasirinkome tokią kryptį, remdamasi vyskupo Wolfgang Huber sąvoka “pozityvi laicite” – Valstybė ir Bažnyčia yra aiškiai atskiriama, tačiau bendradarbiauja daugelyje sričių, už visos visuomenės gerovę. Gerai suskaičiavęs manau, kad tai yra geriausias kelias ir nematau jokios priežasties galvoti apie mūsų kaimynų ir draugų prancūzų laicisme.”

Aš vis manau, kad mokyklose, ligoninėse, teismuose, visur kur yra Valstybės įstaigos – turi būti neutralios, negalima būti vienos religijos simbolių ar kažko pan. Bet sveika ir būtina bendradarbiavimas su religijomis, už bendra gerovę.

Ir labai svarbu – mokyklose ir universitetuose turi būti pastovios paskaitos apie visas religijas ir filosofijas. Vietoje elgtis taip kaip neegzistuotų (religijos), ar netgi stengtis užbraukti - elgtis taip, kad piliečiai žinotų, būti už žinojimą,