Sėkla - Luiz Inácio LULA da Silva (Brazilija)

“Jis dirbo batų blizgintoju, kai jam buvo tik 12 metų, ir tapo, be revoliucijos, be ginklų, demokratišku būdu, vienu iš labiausiai gerbiamų pasaulio lyderių”

"Jis įrodo, kad tikri vyrai verkia ir rodo savo jausmus"

Ištrauka iš jo kalbos, per prezidento inauguraciją Kongrese:
“Daug žmonių juokdavosi, kai sakydavau, kad vieną dieną tapsiu prezidentu, kad padėčiau savo šalies žmonėms... juk nemoki anglų kalbos, neturi diplomo... bet tikras gyvenimas yra geriausias universitetas, ir štai gaunu pirmą diplomą, savo šalies prezidento diplomą!”

Šitame įraše Lula kalba su Isabela, viena mergina iš “favelos”, kur žmonės gyvena labai skurdžiai. (p.s. - apačioje vertimas)

Tai va, mielieji draugai, šia mergina yra dar vienas pavyzdžių dėl ko esu politikoje.
- Aš (Lula krėipiasi į Isabelą), jeigu turėjau pasiduoti gyvenime, jau bučiau pasidavęs daug kartų. Nes buvo labai daug tų draugų, kurie šitaip man pasakė: „Lula...“ Viso pirma sakydavo man: „Neik į prosąjungą, nes policija suims tave“. Aš nuejau į prosąjungą. „Neorganizuok streikų, nes policija suims tave“. Aš organizavau streikus. „Nesukurk politinės partijos, nes turėsi nemalonumų“. Aš sukuriau politinę partiją. „Nesukurk prosąjungų sąjungos, nes gali būti negerai“. Aš sukuriau prosąjungų sąjungą. „Tu neturi galimybių tapti prezidentu, žiūrėk į save. Tu neturi universiteto diplomo, tu nekalbi angliškai, nekalbi prancūziškai, nekalbi ispaniškai“. Bet štai esu čia aš, savo šalies prezidentas, dėl vieno priežasčio, kurį tu, Isabela, turi įsiminti: atkaklumas, nepasiduoti niekada. Nėra nieko pasaulyje, kuris gali priversti žmogų, su savo protu, pasiduoti. Pasiduoda tik silpnieji.


Šikąrt, Sėklos dalyje, kalbėsime apie vieną Brazilijos asmenybę, kuri per savo gyvenimo istoriją ir darbus palieka mums keletą pavyzdžių.
Kai jam buvo 12 metų dirbo gatvėse kaip batų blizgintojas ir gyveno mažame kambaryje su savo mama ir 7 broliais, o po dešimčių metų tapo, demokratiniu būdu, 200 milijonų brazilų prezidentu ir vienu iš populariausių ir gerbiamiausių pasaulio lyderių.
Su savo istorija įrodo, kad galime viską, jei iš tikrųjų norime, stengiamės ir tikime.

Jis gimė mažame kaime pavadinta Caetés, Pernambuco valstyjoje, Brazilijos šiaurėje, 1945 m. spalio 27 dieną. Buvo septintas iš aštuonių vaikų šeimoje. Kai jam buvo 2 savaitės tėtis išvaziavo į San Paulą su tikslu rasti geresnį darbą ir gauti daugiau pinigų šeimai, kuri gyveno vargingai. Tačiau ten slaptai sukūrė kitą šeimą.
Kai Luizui Inaciui buvo 7 metai mama nusprendė su visais vaikais važiuoti pas vyrą (važiavo tokiu tipišku transportu, kuris tada buvo populiarus tarp vargingų žmonių – sunkvežimio priekaboje. Ir ta kelionė, nuo šalies šiaurės iki beveik pietų, truko 13 dienų). Atvykstant mama ir vaikai sužinojo apie antrą tėčio šeimą.
Padėtis privertė visus gyventi kartu, nepaisant nuolatinių konfliktų. Bet situacija buvo nepakenčiama, vyras agresivus, ir po 4 metų Luizo Inacio mama nusprendžia eiti gyventi kitur su savo vaikais mažame kambaryje virš baro, San Paulo mieste.
Mama užregistravo vaikus į vieną programą, kuri mokydavo vaikus rašyti ir skaityti.
Bet kai Luizui Inaciui suėjo 12 metų jis jau pradeda dirbti ir padėti seimai. Dirba drabužių fabrike, kaip padėjėjas vienoje įmonėje, pardavinėdamas vaisius gatvėse ir netgi gatvėje blizginant kitų žmonių batus už keletą centų (Brazilijoje yra popularus darbas tarp labai vargingų žmonių, ypač vaikų, kurie vaikščioja ten kur yra daugiau advokatų, inžinierių, verslininkų, t.t., ir siūlo tokią paslaugą).
Kai jam buvo 14 metų įsidarbina vienoje baldų gamykloje, kur pirmą kartą oficialiai pagal įstatymus dirba. Po to dirbo vinių gamykloje ir jam pavyksta įstoti į technikinę santechikų mokyklą, kurią po 3 metų baigė. Paskui pradeda dirbti viename metalurgijų įmonėje, kur per nelaimę praranda vieną kairės rankos pirštą.

1968m. jis įstoja į metalurgų prosąjungą. 1969m. tampa vienu iš prosąjungos lyderių. 1975m. išrinktas šios tos prosąjungos prezidentu. 1978m. yra vėl išrinktas prosąjungos prezidentu ir labai aktyviai organizuoja masiškus streikus, kas buvo nelabai įprasta tais laikais, kai Brazilijoje vyravo diktatūrinis, militarinis režimas.

Per streikų judėjimus atsirado įdėja sukurti darbininkų partiją, ir 1980m. kartu su prosąjungų draugais, su intelektualais, menininkais, katalikais iš Laisvės Teologijos filosofijos, Luiz Inacio LULA da Silva įkūria “Partido dos Trabalhadores” – PT (Darbininkų partiją).
Lula yra tokia pravardė, kuria visi pradėjo jį vadinti, o paskui oficialiai pridėta prie jo vardo, kuris dabar tapo Luiz Inacio Lula da Silva

Lula nuo pačios pradžios stebindavo su savo neįprastai didele charizma. Iš tikrųjų, kas jį išskyrė nuo kitų politikų ir lyderių būdavo - paprastumas, nuoširdumas ir jautrumas. Nuo pat pradžios jam svarbiausia buvo savo dėmesį ir rūpestį skirti tiems, kam reikia pagalbos.

1981 metais per vieną streiką Lula yra suimtas ir išvėžtas į specialų militarinio režimo policijos departamentą ir sėdėjo 20 dienų (kur dažnai siunčiami žmones dėl neleistinų politinių veiksmų ar cenzūros laužymo, t.t. Neretai ten vykdavo kankinimai. Bet nėra žinių, kad Lula buvo kankintas).
1982m. Lula yra kandidatas į San Paulo valstijos gobernatoriaus postą, bet nelaimė.
1984m. jis yra vienas iš pagrindinių žmonių, kuris dalyvauja už tiesioginį balsavimą išrinkti Respublikos prezidentą. Bet nepavyksta ir tais metais dar kartą Brazilijos prezidentas yra išrinktas netiesioginiu būdu (Kongresas išrinkdavo). Protestuodamas Lula su partija nedalyvauja tuose rinkimuose.
1986m. jis yra išrinktas deputatu į Nacionalį Kongresą už San Paulą, tiesioginiu būdu (tik išrinkti prezidentą buvo galima per netiesioginį būdą), ir turėjo tų laikų balsavimo rekordą.
1988m. metais dalyvauja aktyviai naujos Konstitucijos formavime.

Lula’o lyderystė partijoje buvo visada neginčijama, nepaisant kitų diplomuotų ir garsių narių. Dėl jo charizmos ir sugebėjimo prieiti prie žmonių, derinti, susitarti, įtikinti su šiluma ir paprastumu.
Bet Lula, savo politinės karjeros pradžioje buvo per daug spalvingas ir linkęs į kraštutinumus. Dėl to 1989 metais, kai pirmą kartą nuo 1964, kai prasidėjo militarinis rėžimas, buvo prezidento rinkimai tiesioginiu būdu, jis pralaimėjo antrame ture Fernando Collor de Mello (kuriam po poros metų, dėl keletos skandalų, buvo apkalta).
Tais laikais, kai Berlyno siena ir komunizmas griūva, Lula’o įvaizdis (barzdu, dažnai apsirengęs be kostiumo), istorija (streikai, vargingos šeimos vaikas, kilęs iš mažo vargingo kaimo), išsilavinimas (neturintis jokio diplomo), kalba (dažnai primenama Fidelo Kastro kalbas... arba šiandieninio Hugo Chavės kalbas) - buvo nepalanku.
Dauguma darbininkų ir paprastų žmonių jį mylėdavo, tačiau turtingi žmonės, galingos grupės, daugelis tradicinių šeimų jo bijojo.
Yra dabar pripažinta, kad tų rinkimų metu daugelis televizijos kanalų, laikraščių ir radijų buvo šališki, palaikė Fernando Collor de Mello, prieš Lulą.

1994m Lula vėl bando tapti Brazilijos prezidentu, bet tais metais Fernando Henrique Cardoso buvo per daug populiarus, juk buvo pagrindinis žmogus, kuris dalyvavo sukuriant “Realą”(nauji Brazilijos pinigai) ir sumažinant drastiškai inflaciją. Be to, Lula, savo kalbose, dar buvo per daug prie kraštutinimų, prie ryškių keitimų ne tik socialinėse sferose, bet ir ekonomikoje. Lula lieka antras rinkimuose.
1998 metais Lula lieka dar karta antras, Fernando Henrique Cardoso - laimi antrą kartą.

Lula su laiku ir per pralaimėjimus tampa vis brandesniu ir pamažu palieka radikalų toną, vis mažiau kalba apie drastiškus pasikeitimus, o kalba apie rimtus ir tvirtus žingsnius socialinėse sferose. Savo kalbose drastiškos priemonės lieka tik prieš badą, o kalbant apie ekonomiką jau pagrindinis žodis yra stabilumas.
Bando sudaryti vis margesnę koaliciją, ir sekančiams rinkimams kviečia vieną dešiniosios tradicinės partijos lyderį būti vice-prezidentu, jei bus išrinktas.

2002 metais Brazilijos žmonės jau labai norėjo pasikeitimo. Fernando Henrique Cardoso eroje gilinosi per daug į ekonomiką, o per daug apleido socialines sferas. Atėjo metas Lula’ui, ir jis yra išrinktas rekordiniu balsų kiekiu.

2003 sausio 1 dieną yra inauguravimas ir Luiz Inácio Lula da Silva tampa oficialiu 35° Brazilijos Respublikos prezidentu.
Pasirašydamas Kongrese prezidento įgaliojimą, jis atsistoja ir kreipiasi į senatorių minią Kongrese, į minią žmonių kurie laukia lauke ir į milionus žmonių, kurie žiūri per televiziją, ir sakė verkdamas: “Aš buvau taip sumenkintas dėl to, kad neturiu universiteto diplomo, o šiandien gaunu savo pirmą diplomą: mano šalies prezidento diplomą!”

Visi paplojo ir daugelis verkė kartu su juo. Pripažįstu, kad buvau namie ir atsistojau nuo kėdės ir paplojau. Nes jis įrodė, kad viskas yra įmanoma, jei tikrujų norime, stengiamės ir tikime.

Prisimenu, kad kai papasakojau vienam žmogui, čia Lietuvoje, apie Lulą ir apie tuos įvykius inauguracijos metu Kongrese, jis mojavo ranka ir pasakė 2 dalykus: “Tapo prezidentu be aukštojo išsilavinimo? Anedoktas” ... “Vyrai negali verkti, tuo labiau lyderis negali verkti ir parodyt savo jausmus viešai. Jis yra silpnas...”

Man buvo juokingi tie du teiginiai. Pirmas teiginys – įrodė, kad mažas akiratis to žmogaus, o antras – viduramžių mąstymas. Ir faktai jam atsakė:
Jei Lula’ui truksta teorinių žinių, jis turi pakankamai gyvenimo žinių, ir savo sugebėjimu derinti ir suburti žmones padėjo jam sukviesti aplink saves kompetetingus ir patikimus žmones.
Nuo 2003 metais iki šiol (nes jis buvo vėl išrinktas 2006 metais antrai kadencijai iki 2010m.) Brazilijos ekonomika užaugo labai daug, ir yra labai stabili.
Šita šalis su Lula gavo ir įgyja vis didesnį pasaulio pripažinimą (pvz.-buvo išrinkta organizuoti futbolo Pasaulio čempionatą 2014m. ir Olympinius Žaidimus 2016 metais).
Šią krizę, kurią jautė daugelis šalių nuo praeitų metų – Brazilija, paliginus, labai mažai jautė.
Lula’o populiarumas per visą savo kadenciją pasiekia rekordus... ir tai tarp mažų, vidutinių ir aukštų klasių žmonių.
Per ši laiką Brazilija turi vis didesnį vaidmenį ir tarptautinėse derybose.
Didžiausi pasaulio lyderiai, tarp jų Obama, Sarkozy, Merkel, Azijos lyderiai, Afrikos lyderiai, pripažista, kad Lula gali padėti spręsti didžiausius šiuolaikinius konfliktus ir prašo Brazilijos prezidento, kad dalyvautų vis aktvyiau derybose kaip israeliečių, paliestiniečių diskucijose ir pasaulio skurdo problemos sprendimuose.

Lula verkia kai Rio de Žaneiras yra išrinktas organizuoti 2016 m. Olimpines Žaidynes




Dar savo inauguracijos kalboje, jis pasakė: “Jeigu mano kadencijos pabaigoje visi brazilai galės ryte pusryčiauti, dieną pietauti ir vakare pavakarienauti - aš atlikau savo misiją.”
O šiandien 44 milionų brazilų yra vienoje sukurtoje programoje, kuri rūpinasi žmonių maitinimu.

Kitas pavyzdys. Lula’o vaidmuo šiuo metu pasaulyje buvo praeitą savaitę kai Lula priėmė Izraelio prezidentą. Lula bando pasiekti susitarimą tarp israeliečių is paliestiniečių, pasiekti lauktą taiką. Kadangi jis aplankys tą rajoną kovos mėnesį, jis pasiūlė vieną dalyką, kuris simbolizuotų taikos pasiekimą: Lula nori organizuoti vienas futbolo rungtynes – Brazilija prieš komandą sudarytą su puse israeliečių ir puse paliestiniečių. Ir kadangi futbolo komandoje turi būti 11 žaidejų, jis pasisiūlė būti vienuolikyuoju ir žaisti kartu.

Su paprastumu, nuoširdumu ir atkaklumu Lula vadovauja Braziliją ir yra gerbiamas visame pasaulyje ir suteikia vilties daugeliui žmonių per savo veiksmus ir istorija,

Apačioje klipas iš filmo "Lula, o filho do Brazil" (Lula, Brazilijos sunus). Čia trūputį pavaizduota ką bandžiau papasakoti jums.


Rašė Vladas Bartochevis,