Savaitės tekstas - Nėra taškų

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilijos/Lietuvos)

Kas yra tikra? Kas yra tvirta? Kuo galime remtis?
Labai svarbu į tai atsakyti, kad galėtume pamatyti gyvenimo prasmę arba bent tikro gyvenimo eigą. Gal galų gale suvokti, kad nėra kelių, o tik srovės. Ir tada jau nebebandyti žygiuoti, o - plaukti.

Žiūrime į Visatą, į pasaulį ir į mūsų kūnus ir širdis, ir pastebime vieną bendrą žinią – nėra nieko tvirto, viskas yra lankstu.
Bet yra tik du dalykai visoje Visatoje, kurie yra tvirti. Vienas yra žmogaus branduolinė dalis - žmogaus esmė (tyriausios vertybės). O kitas yra ir vienintelė tiesa – ši akimirka.

Žiūrėkime pro teleskopą – tarp galaktikų viskas auga ir susimažina, miršta ir gimsta, dabar ramu o po sėkundės – sprogimas...viskas juda ir kinta.
Žiūrėkime pro langą – karšta, šalta. Sniegas, lietūs, saulė. Ramybė, uraganas, žemės drebėjimas (sekundžių klausimas)... Nuo skruzdėlių gyvenimo mūsų kieme, iki liūtų gyvenimo džiunglėse, pastebiame bendrą išvadą – judesiai, lankstumas...negalima tikėtis ateinančios akimirkos, juk yra tik ši akimirka.
Dabar žiūrėkime į mūsų kūnus ir širdis – sėdame ir klausome gražiausią dainą – po penkto karto turime atsikelti ir pakeist dainą, nes nusibosta. Atvykstame prie įspudingiausio krioklio, kuris yra pasislėpęs tarp nuostabiausios gamtos ir sakome: amžinai noriu čia būti ir žiūrėti į šitą vaizdą... tai poezija tiktai!... Iš tikrųjų tuoj judėsime iš ten. Valgome pas mama skaniausią tortą – jei drįsime paprašyti ketvirtą gabalą – vėmsime. Sėdime su smagia kompanija ir kalbame smagiai apie įdomiausią ir svarbiausią temą – tuoj atsiras svarbesnė ir įdomesnė tema. Dirbame visą gyvenimą, atsargiai rūpinames savo sveikata, rūpinames savo artimais ir neartimais žmonėmis, stengiames turėti gražų ir ramų gyvenimą, o staiga iš nieko susirgstame.
Dar atkreipkime dėmesį į religijų ir mokslų pasaulį. Matome, kad kasdien atsiranda nauji faktai, nauji suvokimai...kasdien mokslinės ir religinės tiesos tūri būti atnaujintos.

Štai kaip esame ir viskas aplink mus yra, ir sako tą patį – nieko nėra pastovaus, turime būti lankstūs.
Bet kaip įgyvendinti tą lankstumą nelengvabūdiškai? Nes įsiparejigojimas, pažadai, galų gale galioja tik tą akimirką, kai noras sutampa su tiesa, t.y.- šia akimirka. Tačiau sekančią akimirką gali būti kitomis spalvomis, tada kita tiesa, tada ir pateisinti kiti norai.

Į visą tai galime žiūrėti pozityviai, kad gyvenimas pats pateisina nuomonių pasikeitimus, galime neprisirišti prie vakararykščio mūsų klaidingo sprendimo.
Bet kažkodėl tas lankstumas man duoda kažkokį neramumą. Gal dėl to, kad lankstumas gali labai lengvai tapti lengvabudiškumu ir tada labai prilygsta džiunglių ir žmonių gyvenimui.
Norėtusi pasakyt “taip ir bus rytoj” “visam gyvenimui”. Norėtusi tvirtumo, bet ar įmanoma? Na, palieku šį klausimą.

Gal ta mūsų branduolinė dalis yra visa paslaptis kaip atskirti žmogaus gyvenimą nuo žvėrių gyvenimo?
Nes gal visas gyvenimo menas yra galu gale suvokti, kad tiesa yra ši akimirka, ir į šią tiesą reaguoti remdamasi vientinteliu tvirtu dalyku – mūsų esme. Gal šitaip,