Kableliai ir Taškai

Rašo Vladas Bartochevis
Įdėti kablelį – tai yra eiti toliau, žiūrėti toliau, mąstyti toliau, praplėsti akiratį. Tai yra matyti daugiau.
Įdėti tašką – tai yra pripažinti. Tai yra rasti ramybę. Taškas gali būti pabaiga ar/ir pradžia.

Vien kableliais būsime kaip jūreiviai be uosto ir žemės, gražaus romano herojai, tačiau liūdni gyvenimo personažai, gyvenantys laukimu - sekančios akimirkos vergai.
O vien taškais būsime akli. Santykiuose – būtų spalvų praradimai(kai nebėra savo partneriui/ei švežių kasdieninių pastangų ir rūpesčių; kai kasdienybės variklis tampa negyvu mechanišku kartojimu, kuriam energija gauna nuo praeities, kai tūrėtų gauti nuo švežių kasdieninių atradimų). Karjerose – būtų blizgesio praradimas(kai nebėra naujų tikslų ar tobulėjimo ieškojimo). O tikėjime – būtų Dievo praradimas(kai vieno ar kelių atsakymų užtenka, juk susipažinti su begalybe reikia begalinio akiračio plėtimo).

Yra žinoma, kad išmintingumas yra pusiausvyra. Tai yra – rasti taškus ir jais remtis, ir tuo pačiu metu eiti, žiūrėti, mąstyti, mylėti toliau. Jūreivis, pažinodamas savo uostą, gali plaukti link žinomybės ir niekada nebus pasiklydęs. Atvirkščiai - jūreivis be uosto – galės rasti naujas žemes, bet vis dar būti pasiklydęs.

Kablelis sugrižta.
Bet reikia priminti, kad Kablelis yra gyvas, nes mes, kurie Jį kūrė ir kuria, esame žmonės. Žmonės, kurie nesileidžia būti pririšti konformizmo pančiais, ieškome tikrumo ir tyrumo, ir nesusitaikome su mažiau. Mes tik pasiduodame brandumui. Dėl to mes keičiames, ir Kablelis keičiasi kartu su mumis.
Pavyzdžiui - Aš asmeniškai galų gale supratau, kad dėdami kablelius mes tik ieškome taškų. Bet nebūtinai taškų, po kurių sustos Gyvenimas, o gali būti tie taškai, po kurių atsiskleis naujas gyvenimas arba pats tikrasis gyvenimas. Taip man yra, radau tašką - jūra prieš akis, tačiau nebesu pasiklydęs.
Ir per mano ir kitų narių brandumą Kablelis eis toliau, kaip tikra gyva būtybė.,

P.s.- Nuotraukose(nuo viršaus į apačią, iš kairės į dešinę):
John Lennon, Anglija(įkvėpimas); Sergio Vieira de Mello, Brazilija(įkvėpimas); Dorte, Lenkija(Kablelio narė); Martin Luther King, JAV(įkvėpimas); Fernando Nobre, Portugalija(įkvėpimas); Gandhi, Índija(įkvėpimas); Oumou Seydou Tall, Senegal/Gambia(įkvėpimas); Antanas Saulaitis, Lietuva(įkvėpimas); Egle, Lietuva(Kablelio narė); Miguel Angel Nunez Escobar, Paragvajus/Portugalija(įkvėpimas); Nelson Mandela, Pietų Afrika(įkvėpimas); Kristina, Lietuva(Kablelio narė); "Slow Movement simbolis"; Aung San Suu Kyi, Miammar(įkvėpimas); Barack Obama, JAV(įkvėpimas); Eduardo, Brazilija(Kablelio kurėjas); John Wing, Kinija(įkvėpimas); N'cok, Bisau Gvinėja(Kablelio narys); Johann Olav Koss, Norvegija(įkvėpimas); Renata, Lenkija/Lietuva(Kablelio narė); Rose Busingye, Uganda(įkvėpimas); Luiz Inácio Lula da Silva, Brazilija(įkvėpimas); Vladas, Lietuva(Kablelio kurėjas), Zamenhof, Lenkija(įkvėpimas); Frank, Olandija(Kablelio narys), Dag Hammarskjold, Švedija(įkvėpimas); Raul Seixas, Brazilija(įkvėpimas); “Shministim judėjimas”, Izraelis(įkvėpimas); Kristina, Anglija/Lietuva(Kablelio narys); Anselmo Borges, Portugalija(įkvėpimas ir Kablelio narys); Arundhati Roy, Índija(įkvėpimas); Pavarotti, Italija(įkvėpimas),

Dvi stiprios ir nuostabios moterys

Arundhati Roy- stiprus balsas iš Indijos
Kadangi domiuosi ir Indijos kultura, ir moterų literatura, norėjau susipažinti su Arundhati Roy kūryba vos tik jos knyga pateko į mano rankas. Tai buvo „Mažmožių Dievas“, vėliau „The algebra of infinite justice“, kiek žinau dar neišversta į lietuvių kalbą. Romanas „Mažmožių Dievas“ išgarsino rašytoją visame pasaulyje, buvo išverstas į daugelį kalbų, bei suteikė raštojai finansinį stabilumą, bet rašytojai to neužteko. Ji pradėjo drąsiai reikšti savo politinius požiurius, kritikuoti visų pirmą Indijos bei Jungtinių Valstijų politiką. Kaip pati sakė, finasinis stabilumas bei suteikė jai galimybę garsiai kalbėti apie socialines bei politines savo šalies bei pasaulio problemas. Knygoje „The algebra of infinite justice“ Arundhati rašo, kad labai dažnai susiduria su priekaištu: geriau patylėk, jeigu nesi šios srities ekspertė... Ekspertai žino ką daro, jie nuspręs, nuveiks, o tu daryk tyliai savo darbą, parašyk gal dar vieną romaną... Bet Arundhati kalba. Kalba apie nelygybę tarp vyrų ir moterų Indijoje, apie skurdo priežastis, apie žiaurią turtingų valstybių politiką, apie skurdžių šalių išnaudojimą, siaubingas Jungtinių Valstijų tarptautinės politikos pasėkmes, apie tikrąjį bet kokios rūšies nacionalizmo veidą etc. Pati Arundhati sako, kad kalba, nes negali tylėti žinodama kas vyksta, žinodama kaip valstybių vadovai išnaudoja savo gyventojus savo tikslams bei dėl finansinių naudų. Arundhati Roy kalba apie nepatogias temas. Kartą net teko jai sėst i kalėjimą už dalyvavimą antivalstybinėje demonstracijoje. Daug kas norėtų, kad ši rašytoja nutiltu, nes klausydami jos žmonės pradeda galvoti, kad gali kažką pakeisti... Bet ar tikrai žodžiai, pokalbiai ir kalbos gali kažką pakeisti?

Kažkur girdėjau kad pasaulį valdo dvi jėgos-pinigai ir viešoji nuomonė (public opinion), o ta viešoji nuomonė gimsta būtent iš laisvų minčių ir žodžių. Atrodo, kad tai vienas iš realiausių būdų kažką pakeisti ar mūsų visuomenėje, ar valstybėje, ar net pasaulyje. Arundhati Rašė, kad tai ne rašytojas pasirenka istoriją kurią parašys, tik istorija jį pasirenka. O kai kažkokia istorija ar tiesa „prašosi“ būti parašyta ar pasakyta, reiktų patenkinti jos norą.

Arundhati kalba apie sažiningumą ir laisvę vienoje amerikietiškoje programoje.


Dar viena drąsi „moteris“
Šalia Arundhati norėčiau priminti apie dar vieną drąsią „moterį“ iš Rytų, nors šį kartą ne iš Indijos , tik iš Jemeno Respublikos Arabijos pusiasalyje. „Moterį“ parašiau kabutėse, nes Nujood Ali turi vos 10 metų, bet ji jau ne tik spėjo ištekėti, bet ir išsiskirti su savo vyru... Būtent dėl skyrybų Nujood ir pagarsėjo. Trisdešimtmetis Nujood vyras uždraudė mergaitei eiti į mokyklą, lytiškai su ja santykiavo prieš jos valią, bei mušė ją. Vieną dieną Nujood įsėdo į taksi ir paprašė nuvežti ją į teismą, nes kažkur buvo girdėjus, kad teisėjas gali duoti skyrybas. Taip prasidėjo jos skyrybų byla, kurią mergaitė laimėjo. Nujood parašė savo prisiminimų knygą ir sulaukė susidomėjimo visame pasaulyje. Po pergalės staiga padaugėjo skyrybų Jemeno Respublikoje- jos pavyzdys suteikė drąsos kovoti dėl savo teisių kitoms mergaitėms ir moterims, kurios yra išnaudojamos, mušamos, žeminamos ir prievartaujamos savo vyrų.

Parašė Dorota Skočik (Ispanija/Lietuva/ Lenkija)

ANSELMO BORGES - Religija ir Sveikata

Profesorius Anselmo Borges, vienas didžiausių filosofijos ir teologijos autoritetų Europoje, rašė šį tekstą kovo 20 dieną Portugalijos laikraštyje Diário de Notícias

Kantas apibrėžė Filosofijos esminius tikslus: “Ką galiu žinoti?”, “Ką turiu daryti?”, “Ko man yra leidžiama laukti?”. Iš tikro juos galima apbendrinti ketvirtame klausime: “Kas yra Žmogus?”

Pagal Kantą, į trečią klausimą atsako religija, ir tai reiškia, kad jam tas klausimas teikia išgelbejimo, laimės, paguodos, vilties ir paskutinės prasmės. Dievas morališkai “privalo” egzistuoti – praktinio proto kritika – kad būtų harmonija tarp “atliktos misijos” ir “laimės”.

Yra šiandien daugelis tyrimų, kurie rodo teigiamą ryšį tarp religijos ir sveikatos – atkreipkime dėmesio, kad lotyniškai sveikata ir išgelbėjimas turi ryšį – salus, salutis turi ryšį su sveikinti ir ilgesiu: saluten dare. Priešingai kaip mano R.Dawkins, kuriam mokslų bendruomenėje yra visiškai priimtina, kad religija yra kenksminga žmonių sveikatai, yra Mario Beauregard, Monrealio Universiteto neuroligijos mokslininkas, kuris rašo, kad jau sukaupta nemažai įrodymų, kad religinės, dvasinės ir/ar praktikos ir mistinės praktikos “turi ryšį su gera fizine ir psichine sveikata.”

Pavyzdžiui, psichosomatikoje medicinoje jau yra žinoma, kad stresas ir vienišumas gali prisidėti prie kraujo spaudimo padididėjimo. Šitaip buvo pradėta tyrinėti meditacijos fiziologija, kad suprastų sielos įtaką kūnui. Savo darbe The Spiritual Brain, Beauregard mini 158 mokslinius darbus apie religijos efektą sveikatai, ir gauna tokią išvadą - kad 77% rašo apie teigiamus klinikinius efektus. Vienas tyrimas rodo, kad žmonės, kurie dalyvauja religinėse veiklose prieš pirmus handicap ženklus kasdieninese veiklose – gyvena ilgiau.

Savo naujoje knygoje How God Changes Your Brain (Kaip Dievas keičia tavo smegenį), neurologas Andrew Newberg rodo, per magnetinį rezonansą, kad meditacija ir intensyvios maldos keičia smegenis; sustiprina tą zoną, kur yra mintys ir pamaitina užuojautą; taip pat sumažina baimę ir pyktį. “Religija ir mokslas yra tos dvi galingiausios jėgos visoje Žmonijos istorijoje. Jos yra tie du dalykai, kurie mums padeda organizuoti ir suprasti mūsų pasaulį. Tai kodėl negalime pabandyti jas sujungti?”

Bet reikia paminėti, kad efektai ne visada yra teigiami. Yra labai svarbu nuomonė apie Paslaptį, apie gerį ir blogį. Beauregard mini tokį tyrimą, kuris rodo, kad pagyvenę žmonės ir ligoniai turėjo didesnę galimybę mirti kai “santykis su religija buvo prieštaringas”

Iš kitos pusės, ateistai sakys, kad būtent žmonių isivaizdavimai maldose yra įrodymas, kad tikėjimas yra iliuzija, nes tik rodo kas vyksta smegenyse. Atsako Newberg: “Gali būti, kad tai yra tiktai smegenų darbas, bet irgi galėtų būti smegenis, kuris gauna dvasinį reiškinį”, ir dar sako: “Aš nesakau, kad religija yra bloga ar netikra. Ką sakau yra tai, kad žmonės yra religingi ir norime pabandyti suprasti kaip tai veikia juose.”

Aiškiai baltu ir juodu...

Tolerancijos neužtenka. Tolerancija visada veda į nelygybę. Nes tada viena pusė yra pranašesnė ir leidžia, kad kita egzistuotų. O lygybeje kažkas turėtų leisti ir kažkas turėtų paprašyti???
Tikra priemonė prieš rasizmą ir diskriminaciją yra dialogas, susipažinimas, ieškojimas. Būtent ką Kablelis siūlo – nedėti taškų, o eiti toliau, susipažinti. Nes tada atsitinka kažkas neįprasto – suprantame, kad kitas yra tiek nuostabus ir blogas, kiek aš, ir atsiranda pagarba.
Kablelis




“Niekada nevėlu išbraukti išankstines nuomones iš savo minčių.”
Henry Thoreau

“Aš turiu svajonę, kad vieną dieną ši tauta atsikels ir gyvens pagal tikrą tikėjimą, kad visi žmonės yra vienodi. Aš turiu svajonę, kad vieną dieną senų vergų vaikai ir senų vergų šeimininkų vaikai sedės prie vieno brolijos stalo. Aš turiu vieną svajonę, kad vieną dieną mano keturi vaikai gyvens tokioje tautoje, kur nebus vertinami dėl savo odos spalvos, o dėl savo charakterio turinio”.
Martin Luther King

“Tie, kurie turi dvasios trūkumą, turi vienintelį ginklą – išankstinė nuomonė”
Nežinomas autorius

„Kol odos spalva bus svarbesnė už akių ryškumą, bus karai“
Bob Marley

“Žmogaus problema nėra atominėje bomboje, o savo širdyje” ...
“Liūdni laikai! Yra lengviau sunaikinti vieną atomą nei vieną išankstinę nuomonę.“
Albert Einsten

„Pasirenku būti paradoksų žmogumi, negu būti išankstinių nuomonių žmogumi“
Jean Jacquer Rousseau

"Man yra ir visada buvo tik viena vienintelė civilizacija pasaulyje – Žmonijos civilizacija."
Sergio Vieira de Mello

Tikra laisvė - ar iš tikro jos norime?

Rašo Kristina Survilaitė (Lietuva)
Artėjant kovo 11-ajai vis dažniau girdimas žodis laisvė. Laisvė yra labai daugiareikšmė sąvoka ir laikui bėgant į ją žvelgiame vis iš kitos pozicijos. Praitame amžiuje, kuomet vyko pasauliniai karai, žmonių naikinimai ir trėmimai, žodis „laisvė“ dažnai buvo vartojamas kalbant apie fizinę asmens laisvę, t.y. buvimą neuždarytam, neištremtam, nenuteistam be kaltės; bei apie valstybių siekį būti laisvomis nepriklausomomis. Kuomet gyvename laisvoje demokratinėje valstybėje ir minėsime atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos 20-metį, tai ir „laisvę“ suvokiame gerokai plačiau. Turime žodžio, minties, spaudos, religijos ir dar daug kitų laisvių, kurias mums suteikia Konstitucija, bet kasdieniame gyvenime jų norime gerokai daugiau. Nenorime, kad mus varžytų įvairios taisyklės: renkamės studijas nuotoliniu būdu, darbindamiesi bandome išsireikalauti sau kiek įmanoma laisvesnį grafiką, net šeimas kuriame labai vėlai, vėlgi, mano manymu, dėl tos pačios priežasties – labai vertiname savo laisvę ir bijome ją prarasti. Turėdami daug teisių ir laisvių, labai dažnai laisve pridengiame savo egoizmą, kaprizingumą, lepumą, tinginystę. Kaip teigia Viktoras Emilis Franklis, „laisvė tėra negatyvusis fenomeno aspektas, pozityvusis jo aspektas yra atsakingumas. Iš tikrųjų laisvei gresia pavojus išsigimti į gryną kaprizingumą, jei ji nesuvokiama kaip atsakomybė.“ Taigi, kad ir kaip besuvoktume „laisvę“, turime ja naudotis protingai ir atsakingai, nes kraštutinumai savaime yra negatyvus dalykas.,



Rašo Dorota Skočik (Ispanija/Lietuva/Lenkija)
Daug kas rašė, kalbėjo ir mąstė apie laisvė, kad jau net darosi nepatogu vėl bandyt kažką pasakyt apie ją, nes lyg ir viskas jau yra pasakyta- tai, kad ji mumyse, kad mūsų lasvė negali riboti kito žmogaus laisvės, kad dėl jos net numirti verta, arba kad ji yra didžiausias žmonijos troškimas. Ir dar šimtai genialių minčių... Viena geriausių minčių apie laisvę buvo išsakyta Sartro: "Žmogus yra nuteistas būti laisvu". Lyg ir banali mintis, bet juk tiesa slypi paprastuose dalykuose. Galbūt Sartro žodžiai man yra tokie ypatingi dėl to, kad labai trumpai ir aiškiai išsako mano mintis apie laisvę. Nuo laisvės nepabėgsi, nes ji yra tavyje ir nori išplaukti i paviršių ir iš žodžį paversti kūnu. Tas troškimas visada yra gyvas, galbūt tai mūsų prigimtis? Ne pati laisvė, bet pats jos troškimas ir siekimas. Panašiai kaip mūsų "Kablelis", laisvė reiškia ne būseną, bet veikimą, ėjimą link ir nuolatinį nepasitenkinimą tuo, kas riboja laisvę. Na ir kas, kad galbūt ji niekada nebus pasiekta. Nebus lengva, jeigu yra taip, kaip dainuojama vienoje dainoje "niekas nepasieks pilnos laisvės, kol bent vienas žmogus žemėje nebus laisvas". Tad, į darbą :) ,

p.s.- laisvas vertimas komentaruose


Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija/Lietuva)
Tikra Laisvė – labai mažai žmonių jos nori. Nes laisvė nėra saldi. Ją turėti reikalingas sunkus darbas, ji yra ne palengvinimas, o našta. Tačiau ji yra būtent tai, kuri atskiria Žmogų nuo gyvūnų.
Ką matome daugumoje visuomenių – žmogaus ir gyvūnų gyvenimų susitapatinimą – tai yra dėl tikros laisvės suvokimo problemos.
Gyvūnai nevaržo savo norų, daro tik ką instinktai ir aplinkybės liepia... ir čia ne laisvė. Laisvė yra sugebėti valdyti savo norus, vertinti ir paskui spręsti, ir atsakyti už savo veiksmus.
Didelis darbas!... Daugumai yra lengviau eiti paskui kitą ir atsikratyti tos sunkios naštos.

Dėstytojas professorius Anselmo Borges per savo paskaitas kartoja:
Dažniausiai yra nesuvokiama kas yra laisvė iš tiesų. Laisvė yra būti nepriklausomam nuo įtakojančių poreikių, vidinių ir išorinių, bet ir iš kitos pusės negalima painioti su savivale ir grynu spontaniškumu – nes, klausimas, ar spontaniškumas nesireiškia per poreikius?
Tikra laisve galime pastebėti toje patirtyje, kai zmogus jaučiasi savo gyvenimo šeimininku.
Paradoksalu, yra tada, kai žmogus atsiveria visiškai viskam, tada kai jis yra pilnai savimi - kai jis pasiekia savo tikrasį „AŠ“ ir gali suvokti save kaip savęs paties šeimininką. Taigi, veikti su laisve reiškia sugebėti būti virš savo pačių interesų, galėti būti kito žmogaus vietoje ir veikti racionaliai.
Yra būtina atskirti priežastis nuo prasmės. Kai veikiama pagal varžančią nuorodą, nėra laisvės. Būti laisvu yra pasisiulyti idealams, apgalvoti ir veikti pagal prasmes ir argumentus, nustatydamas ribas impulsams, polinkiems ir norams – tai rodo, kad Žmogus gali būti savo veiksmų šeimininku ir, šitaip, atsakingas, t.y.- atsakyti už juos.



Yra toks garsus Kanto psichologinis eksperimentas savo kūryboje Kritik der praktischen Vernunft (Praktinio proto kritika), kuris priverčia pagalvoti. Tarkime kažkas stovi prieš teismą ir teisėjas gali tuoj pat įsakyti mirties bausmę, ir tam asmeniui ateina į galvą galimybė pasakyti melą ir kaltinti kažkokį kitą nekaltą žmogų. Šitoje situacijoje, nepaisant, kad meilė savo gyvenimui gali būti didžiulė, jis vistiek pagalvos, kad yra įmanoma susilaikyti. (Gal nedrįsi teigti, kad taip pasielgtum jei būtų toki situacija, bet turi pripažinti, kad turi tą galimybę). Yra dvi galimybes: susilaikyti arba ne. (Tad vertini, kad sugebi kažką daryti, nes esi sąmoningas ką morališkai reikia daryti, ir šitaip – atranda savyje laisvę, kuri be moralės įstatymo, būtų praėjusi nepastebimai) ,

ANSELMO BORGES - Laisvė – tikrasis velnias?

Profesorius Anselmo Borges, vienas didžiausių filosofijos ir teologijos autoritetų Europoje, rašė šį tekstą vasario 27 dieną Portugalijos laikraštyje Diário de Notícias
Kai mąstome apie blogį, kas labiausiai sukelia nuostabą yra moralinis blogis: kodėl laisvė ne visada yra gera? Kodėl ne visad buname geri?

Šitie klausimai yra tokie dramatiški, kad paaiškinti gėrį ir blogį šiame pasaulyje dažnai reikėjo panaudoti tokį dvigubą Principą: Gėrio principas ir Blogio principas. Krikščionybės kontekste, kuri gavo įkvėpimą nuo kitų senesnių religijų, velnias pasirodė kaip sprendimas paslapčiai. Jis būtų Viliojimas, ir žmonės ne visada susilaiko nuo pagundos.

Šiame kontekste, visų pirma, reikia pasakyti, kad krikščioniškas tikėjimas nekalba apie velnią. Krikščionys netiki velniu, o tiki Dievu. Apie viliojantį velnią - reikėtų klausti kas pirmiau viliojo velnią, kad jis iš gero angelo taptų blogu angelu ir nukristų į pragarą vilioti žmones. Primenu, kad Kantas pažymėjo, kad vienas irokėzas paklausė misionieriaus: kodėl Dievas nesunaikino velnio? Apie pagundas – nereikia jokio velnio. Užtenka jau mūsų. Žmogus, tarp ribojimo ir begalybės, yra nešvengiamai linkęs nusidėti.

Žodis pagunda (temptation) kilo iš lotynų žodžio temptare, kuris reiškia pamėginti, eksperimentuoti ir dar reiškia pulti, siekti suvilioti ir korumpuoti, išbandyti.

Atsižvelgiant į tai, didžiausia pagunda yra galia, ne kaip tarnystė, o kaip dominavimas, pasigyrimas ir savęs išaukštinimas. Galia, pagal savo pačios dinamiką, yra linkusi būti vis didesnė. Kadangi visagalybės iluzija suteikia nemirtingumo iliuziją, dominuoti, nugalėti ir sunaikinti mirtį. Visagaliai būtų nemirtingi.

Kas norės įrodymo, kad didžiausia pagunda yra galios pagunda (finansinė, ekonominė, politinė), gali pasižiurėti į dabartinę šalies situaciją.

Bažnyčia liturgijoje keičia tekstus laikui bėgant. Bet pirmą Gavėnijos sekmadienį, po Karnavalo, nuolat skaitoma Evangeliją kuri siejasi su Kristaus pagundomis. Yra trys. Bažnyčia nusprendė pateikti jas su tokia interpretacija – kad pagundos kyla labiausiai dėl sekso. Tačiau, iš tikrujų, tos pagundos siejasi su galios troškimais.

Velnias neegzistuoja, tada nepasiteisina egzorcizmas. Ten, Kristaus pagundose, nėra jokio velnio. Velnias nepasirodė Jėzui. Visos tos Evangelijos dalys yra dramatizuotas epizodas, velnio vaidmenyje įkūnija Jėzaus kovą spręsti: būti galios misionieriumi arba tarnystės misionieriumi? Tai išsireiškia ar jo žinia yra už Žmogaus dievinimą arba Dievo žmogiškumą. Juk Evangelijos gera žinia yra ta, kad Dievas nėra suinteresuotas, kad Jį garbintų, Jam tik įdomu žmogaus gerovė ir sekmė, Jam tik svarbu, kad žmonės taptų pilnai žmogiški.

Dostojevskis buvo tas, kuris geriausiai tai apibrežė savo kūryboje Broliai Karavazovai. Personažas Ivan papasakoja Didžiojo Inkvizitoriaus legendą. Jėzus pasirodė Sevilijoje vieną dieną po to, kai beveik šimtas eretikų buvo sudeginti. Minia jį atpažįsta ir eina paskui jį, bet inkvizitorius kardinolas liepia suimti jį. Kalėjime kardinolas sakė Jėzui, kad jis nesuprato žmonių, kai norėjo laisvės jiems. Dėl to jis nepasidavė stebuklų pagundoms: akmenis paversti į duoną, t.t. Bet žmonės neištveria laisvės naštos. Dėl to, Bažnyčia pataisė jo darbus, remdamasi stebuklais ir galia. „Ir žmonės buvo patenkinti, kad galėjo vėl būti kaip banda, kurį yra vedžiojama...buvo laimingi ir dėl to, kad ištraukė iš jų širdies baisiausią dovaną (laisvę), kuri tiek kančios jiems suteikdavo.“ „Eik šalin ir niekada nebegrįžk... nebegrįžk... niekada, niekada!“

Didžiausia pagunda Bažnyčiai yra galios pagunda: socialinė ir politinė galia, kontruoliuoti sąmonę, primesti savo normus netikintiems, pripažinti magišką ir stebuklingą tikėjimą...

„Paskutinė Kristaus pagunda“ kryžiuje nebuvo, kaip siūlė M.Scorsese, vesti Marija Magdalietę, o nusileisti nuo kryžiaus. Nepasidavė. Dievas neatleidžia nuo ribotumo ir todėl nuo mirties.

Moterų diena - svarstymai

Moterų diena – yra labiau proga sėsti ir žvelgti į padėtį, mąstyti apie pasiekimus ir pralaimejimus. Juk gauti rožę ir gražų žodį turėtų būti įprastas kasdieninis ritualas

Moterų teisė balsuoti, teisė nepakeisti pavardės po santuokos vyrų naudai, teisė nenešioti burkos, teisė dirbti ir būti atlygintos ir vertintos vienodai kaip vyrai – yra dar nemažai vietų pasaulyje, kur šios teisės yra sunkiai įgyvendintos. Bet labai džiaugu pastebėti, kad tų teisių įsitvirtinimai eina drauge su visuomenės išsivystimo lygiu. Kuo visuomenė yra pažangesnė ir kulturingesnė, tuo labiau tos teisės yra savaime suprantamas dalykas.



Bet pasiektos tos būtinos ir akvaizdžios teisės, dar ne viskas, kaip John Lennon gerai priminė dainoje Woman is the Nigger of the World, (laisvas vertimas komentaruose), prieš daugiau nei 30 m. parašyta, bet dar aktuali. Tūkstančiai moterų miršta kiekvienais metais dėl nervinės anoreksijos. Milijonai moterų lanko sportų klubus, bet sveikata dažnai ne pirma priežastis. Milijonai moterų krenta į depresiją dėl gražiausių batų ar suknelių, arba dėl didelės nosies arba mažos krūtinės. Milijonai moterų kiekvienais metais guli chirurgijos kabinete ne dėl sveikatos problemos, bet dėl “idealaus” grožio. Kai visa tai daro dėl savęs, dėl savo pačios akių, kai pati žiūrės į veidrodį – tai puiku. Bet kai daro dėl kitų akių, kai daro dėl kažkieno idealo, dėl pripažinimo, dėl vyrų dėmesio - tai čia yra liūdnas susimenkinimas. Įsikovoja teisę būti teisiškai lygiavertės, bet toliau pačios leidžiasi į vergovę.

Dar kita problema, kurią dažnai galime pastebėti - susipainiojimas. Padėti apsivilkti paltą, atidaryti mašinos duris, padėti panešti maišą, t.t. - visa tai nyksta ne tik dėl vyrų, kurie pamiršo tų dalykų prasmę, bet ir dėl moterų, kurios mano, kad šių dalykų esmė susiejasi su savarankiškumo klausimu... Vyrai, kurie bando būti kaip seni džentlemenai rizikuoja išgirsti tokį atsakimą - “aš pati galiu”. Bet kai vyras nori padėti panešti maišą, kai yra pakeliu, arba siūlo saugoti moterį savo paltu, kai lyja, neprieštarauja, kad ji pati tuo galėtu pasirūpinti, ir dar geriau... ir kad ji gali geriau atlikti tą ar kitą darbą, greičiau įlipti ant to ar kito kalno, t.t.
Tos pagalbos neturi būti suprastos kaip būtinumas - nevisada veiksmas turi būti dėl būtinumo... kartais gali būti dėl dėl nebutino rūpesčio, nebūtino grožio...bet gyvenimas be tų nebūtinumų tampa pilkas.

Moterys turi ginti savo lygiavertiškumo teises, turi būti atidžios dėl savo tikrosios laisvės, bet ir būti atvyros priimti tai, kas gali daryti jas ir vyrus pasijausti svarbais ir vertingais,

Vladas Bartochevis

ANSELMO BORGES - Haitis. Kur tada buvo Dievas? (Antra dalys)

P.s.-laisvas vertimas komentaruose


Profesorius Anselmo Borges, vienas didžiausių filosofijos ir teologijos autoritetų Europoje, rašė šį tekstą vasario 20 dieną Portugalijos laikraštyje Diário de Notícias

Kaip parašyta Jono XXIII Asociacijos dokumente, kuris buvo čia paminėtas praeitą savaitę, klausimas „Kur yra Dievas Haityje?“ „nėra ir negali būti pirmas klausimas“. Haičio tragedijoje galima pastebėti keletas priežasčių: seisminis rajonas; agresyvi žmogaus ranka, kuri sunaikino Haičio miškus, išnaudojo visos teritorijos išteklius ir statė be minimalaus saugumo; kolonizatoriai paliko šalį baisioje padėtyje - vergovės tradicija, išsiplėtusi korupcija, diktatūrinės vyriausybės, nelygus resursų pasidalinimai... Tas dokumentas atkreipia demėsį į tai, kad viskas buvo sunaikinta per žemės drebėjimą, bet Pétionville - toks modernus ir turtingas rajonas Port o Prense – mažai nukentėjo.

Tarptautinė tvarka „rėmiasi tokiu pagrindu – turtų sukaupimas 20% Žmonijos rankose, o likę žmonės yra pamiršti“. Korumpuota valdžia ir turtingos šalys, kurios užsimerkia dėl savo interesų, priverčia keletą tautų ir Valstybių būti bejėgiais apsiginti nuo gamtos katastrofų. „Be šių problemų, katastrofa būtų buvusi žymiai mažesnė.“ Haitiečiai yra tokioje vargingoje situacijoje, kad net neturėjo galimybių gauti pagalbą, kurios atvyko į savo teritoriją. Todėl turime kaltinti „dabartinę tarptautinę tvarką, kuri tik gyvuoja remdamasi turtingų šalių ekonomine, politine ir militarine galia ir nesibaigiančia šalies elitų korupcija“.

Ir Dievas? Visi turime pasikeisti, kad nebebūtų daugiau „Sugriautų Haičių nei Palestinų žudynės nei Aušvicų nei Hirosimų“, ir Jėzaus Dievas turi būti „didysis teisingumos ir solidariumo kriterijus visiems, kurie pasivadina krikščionimis“.

Bet tas klausimas gyvuoja per visą samprotavimo Istoriją, ir yra itin dramatiškas tiems, kurie tiki tokiu asmeniu ir kūrėju Dievu, visagaliu ir begalo geru. Dievas norėjo išvengti blogio, bet negalėjo: vadinasi, jis ne visagalis. Galėjo, bet nenorėjo: vadinasi jis negeras. Galėjo ir norėjo: tai iš kur ateina blogis?

Čia irgi yra būtina klausti: iš kur ateina gėris? Nuolat buvo bandoma atsakyti. Šv.Augustinas ir Tomas Akvinietis argumentavo, kad blogio iš tikro nėra, yra tik gėrio nebuvimas. Arba kad Dievas nenori blogio, tik leidžia kad jis būtų, kaip išbandymai ir bausmė. Tada ateina klausimas: o nekalti vaikai?
Buvo dėl vaikų kančios, kad personažas Ivan, Dostojevskio kūryboje „Broliai Karamazovai“, sako ačiū ir atiduoda „įėjimo bilietą“ pasauliui. A.Camus kūryboje „Maras“, personažas Dr.Rieux sako vienam kunigui, matydamas vaiką kuris miršta, kad negali priimti tokio Dievo.

Atsakydamas į Leibnizo garsiojį Teodiceją(Dievo pateisinimas), kur yra teigiama, kad šis yra geriausias iš įmanomųmų pasaulių, Voltaire ironiškai parašė „Kandidas“ ir „Poema apie Lisabono tragediją“, dėl žemės drebėjimo. A.Schopenhauer parašė vėliau, kad šis, yra blogiausias, iš įmanomųjų pasaulių.

Hėgelis dialektizavo kančią Dieve: negatyvumas yra vienas momentas Dievo istorijos. Ir pagal Hėgelį dar keletą teologų kalbėjo apie tokį „Dievą, kuris kenčia“. Prieš holokaustą, žydas filosofas Hans Jonas kalbėjo apie Dievo bejėgiškumą: Aušvice Dievas tylėjo „ne dėl to, kad nenorėjo, bet dėl to, kad negalėjo“. Tada klausimas: Žinoma, kad Dievo galios ir gerumo negalima suprasti per žmogišką požiūrį, bet vis tiek - kokią pagalbą gali atnešti bejėgis Dievas? Dievas solidarizavosi su žmonemis Kristaus kryžiuje.

Teologas A.Torres Queiruga klausia ar ne prieštaringumas manyti, kad galima egzistuoja pasaulis ribotas ir be blogio. Prieš blogį, kuris liečia ir tikinčius ir netikinčius, visi turi įgyvendinti ir išbandyti savo tikėjimą. Ir Hans Küng, kuris pripažįsta, kad blogis yra kaip “ateizmo uola”, klausia savo paskutinėje kūryboje Was ich glaube(Mano tikėjimas): „Ateizmas geriau paaiškina pasaulį“ negu tikėjimas Dievu? „Nekaltų kančiose, nesuvokiamose ir beprasmiškose kančiose - ar netikėjimas gali paguosti? Netikinčių supratimai randa savo ribas šiose kančiose! Tai priešteologas niekaip čia nėra geresnis už teologo.”

Right To Play - Kamuoliai prieš skurdą

Lygiai prieš metus Kablelis parašė apie norvegą Johann Olav Koss, kuris įkūrė Right To Play(Teisė žaisti) organizaciją. Kadangi šiuo metu vyksta Žiemos Olimpiada, už Pierre Frédy(Baron de Coubertin) garbę, kuris 1894m. įsteigė Tarptautinį Olimpinį Komitetą ir po pusantro tūkstančio metų atkūrė iš naujo Olimpines Žaidynes tikėdamasi, kad sportas gali išgelbėti pasaulį, Kablelis primins vėl tą organizaciją, kuri taip nuoširdžiai ir drąsiai tęsia Coubertino svajonę.



Right To Play buvo įkūrta 2003 metais. Įkūrėjas ir iki šiol organizacijos lyderis yra norvegas Olav Koss. Idėja yra panaudoti sportą prieš skurdą pasaulyje.
Pagrindinis taikinys yra vaikai. Bandoma per sportą mokyti juos komandinio darbo, valios, pagarbos sau ir kitiems, atsakomybės svarbą... žinodami, kad šių vertybių rezultatai atnešia gerovę visai bendruomenei.
Šios organizacijos projektai (pagrindinė būstinė yra Kanadoje), yra įgyvendinti 23 šalyse, kaip pvz.- Čade, Etiopijoje, Gvinėjoje, Libane, Ruandoje, Tailande. Pasiekią apie 500 tūkstančių vaikų.

Johnn Olav Koss gimė 1968 spalio 29 Norvegijoje. Vienas iš geriausių čiuožėjų visų laikų. 1990m. pirmą kartą tapo pasaulio čempionu, nuo tada laimėjo 7 pasaulio titulus ir 4 olimpinius aukso medalius. Dešimt kartų buvo pasaulinio rekordinkas.
1994m. baigia savo sportininko karjerą ir tampa UNICEF ambasaroriumi ir Tarptautinio Olimpinio Komiteto nariu.

Kai Koss įkūrė Right To Play greitai prie idėjos prisijungė olimpinė čempionė kanadietė dviratininkė Clara Hughes, ledo ritulininkai rusas Aleksandras Ovečkinas ir slovakas Zdeno Chára, Kanados slidininkė Beckie Scott, daug kartų pasaulio ir olimpinis čempionas olandas boksinikas Arnold Vanderlyde ir kiti. Dar galima minėti amerikietį čiuožėją Joey Cheek, kuris paaukojo šiai organizacijai visą pinigų premiją už aukso medalį, 2006m. Žiemos Olimpiadoje. Organizacija dar turi kaip vieną iš rimčiausių remėjų - Chelsea futbolo komandą.


Johnn Olav Koss papasakoja, kad pradžioje Europos, JAV, Kanados laikrasčiai ironizuodavo sakydami “jis bando atnešti kamuolį tiems, kurie laukia maisto”. Tačiau iš tų bendruomenių narių, kuriose Right To Play veikia, girdisi tik teigiami žodžiai. Vienas iš tų bendruomenių narių pasakė, kad daug organizacijų ten praėjo atnešdami miltų, kukurūzų, kiaušinių, ir tai labai gerai, tačiau Right To Play vienintelė, kuri atėjo maitinti žmonių dvasią,

ANSELMO BORGES - Haitis. Kur tada buvo Dievas?

Profesorius Anselmo Borges, vienas didžiausių filosofijos ir teologijos autoritetų Europoje, rašė šį tekstą vasario 13 dieną Portugalijos laikraštyje Diário de Notícias

Nėra pakankamai žodžių, ir ypač tiek stiprių žodžių, kad apibūdintume Haičio tragediją: daugiau nei du šimtai žmonių mirė, daugiau nei vienas milijonas liko be stogo, badas, neskaičiojamas skaičius našlaičių, vaikų pagrobimai, vienos Valstybės subyrėjimas, „ateities juodoji skylė“... Vienu žodžiu – pats tikriausias ir gryniausias Siaubas.

Ir daugelis, garsiai ar savyje šaukia: Kur buvo Dievas, kur yra Dievas Haityje? Ir klausimas, kuris kartojasi per visą Istoriją: Kur buvo Dievas Golgotoje? Kur buvo Dievas Lisabono žėmės drebėjime, Indonezijos Cunamyje?, kur buvo Dievas Aušvice?...

Šis šauksmas palydi filosofijos istoriją, nuo tada kai Epikūras apie 300 pr.Kr., ir vėliau Pierre Bayle Švietimo amžiuje, kamavo mintį šitoje temoje.
Dievas turi būti visagalis ir begalo geras. Tai kaip paaiškinti blogį? Dievas galėjo jo išvengti, bet nepadarė – tai Jis nėra begališkas geras. Arba norėjo, bet negalėjo – tai Jis nėra visagalis. Arba negalėjo nei nenorėjo – tai jis ne Dievas. Arba galėjo ir norejo – tai kodėl yra blogis?

Bandymų atsakyti į šiuos klausimus buvo daug. Leibniz sugalvojo žodį teodiceja (theodicy/théodicée), kuris reiškia „Dievo pateisinimas“. Savo darbuose šia tema jis kalbėjo, kad šis pasaulis nėra nei puikus nei tobulas, bet, kadangi, Dievas yra begalo geras, visagalis ir visažinis, tai yra geriausias įmanomas pasaulis. Šis darbas buvo išleistas 1710 metais ir tapo kaip vadovėliu kultūringai Europai. Bet užteko 45 metų (Lisabono žemės drebėjimas buvo 1755m.), kad Voltairas savo darbe „Kandidas, arba optimizmas“ironizuotų. E Kant 1791m. parašė tokį mažą darbelį pavadintas Über das Misslingen aller philosophischen Versuche in der Theodizee (apie visų filosofinių bandymų nesėkmę teodicejoje).

Iš tiesų, kaip žmogiškai ribotas protas gali pateisinti Dievo būvimą prieš tą faktą, kad yra ir blogis? Beje, būtų ciniškas žiaurumas siūlyti teorinius paaiškinimus tiems, kurie kenčia nuo blogio ir siaubų. Tikintis supranta, kad pagal žmogišką mąstymą Dievas nėra nei visagalis, nei be galo geras, ir supranta, kad galų gale tikėjimas yra labiau kova nei paguoda, ir kad ši kova yra išbandyta solidarumo viršunėje su tais, kurie kenčia.

Viename dokumente apie Haičio tragediją teologų Jono XXIII Asociacija apgailestauja, kad tęsiasi to Dievo ieškojimas – Niutono laikrodininkas, kuris reguliuoja visatos mechanizmus. Ir kad nesibaigia naturalių stebuklų prašymai Dievui – kad siųstų lietaus, kad išvengtų cunamio, t.t... Toks Dievas-aprūpintojas, kuris yra mūsų paslaugoms, toks super tėtis, kuris mus gintų nuo gamtos. Pamiršta, kad „Dievas neįsikišo, kad išvengtų Golgotos nei Aušvico nei išvengė marų, bado ir kitų nelaimių“.

Tai kokiu Dievu tiki? „Tikime, kad blogis yra taip pat paslaptis, kuris sunkiai tinka prie tokio visagalio ir gailestingo Dievo paveikslo, ypač kai žiūrime į tokį Dievą būdami tarp vargšų ir nekaltų.“ Tiki Dievu, kuris nepavydi Žmonijai ir davė jai kūrybinį sugebėjimą (galbūt mokslas galės numatyti žemės drebėjimus) ir atsakomybę pasaulyje. Dievas gina vargšus ir palaimina tuos, kurie dirba už teisingumą ir taiką.

„Dievas nėra neutralus, Jis yra Haityje tragedijos aukose ir visuose žmonėse, kurie ten dirba solidarumu“, tapatinasi su aukomis, kurios tampa dieviškojo teismo kriterijumi – „Davė man valgyti, gerti, apsirengti...“ Niekas neturi teisės kalbėti Jo vardu, „tik tos aukos ir tie, kurie yra šalia tų aukų kančiose. Bet mes visi galime ir privalome būti drauge Haityje, padėti haitiečiems skubiose problemose ir šalies atkūrime“.

Bet neužtenka. „Haitis šiandien įkūnija šiandieninių nukryžiuotų tautų“, turime visi pasikeiti, ir prisiminti Jėzaus Dievą, kad būtų „teisingumo ir salidarumo didžioji atšaka“ šiame pasaulyje, kuriame tarptautinė tvarka „rėmiasi turto koncentracija tiems 20% Žmonijos, ir likę žmonės pasilieka šešelyje“.

Slow Movement – Gyventi lėtai

Ką mes darome su savo gyvenimais? Į kur taip bėgame? Kada sustosime ir turėsime laiko skoniui, kvapui, bendrauti giliai, svajoti? Gal kai mirsime? Kai tapsime dulkėmis arba pereisime į kokį nors kitą gyvenimą? Ar ne per daug rizikuojame negyvendami čia ir dabar? Juk labai įmanoma, kad gyvendami šitaip kaip gyvename, mes niekada nebusime laimingi... tai ko atejome į šį pasaulį? Būti visuomenės ar kieno nors priemonėmis? Gal robotais, kurie turi daryti ir daryti, greitai ir greitai, ir tiek?
Kiek žmonių šiandieną randa poilsį tik gėrimuose, narkotikuose arba raminančiuose vaistuose? Kiek žmonių nusižudo ar apie tai galvoja, nes visi rūpesčiai ir skubėjimai tapo per didele našta arba nebematė prasmės dalyvauti šitose lenktynėse.

Carl Honoré yra žurnalistas iš Kanados, turi du mažus vaikus, ir vakarais bandydavo jiems paskaityti pasakas, bet tai darydavo skubėdamas. Vieną dieną nuėjo į knygyną ir rado knygutę su tokiu pavadinimu: “Vienos minutės pasakos”. Jis pirmiau džiaugėsi, kad štai rado išeitį dar labiau sutaupyti laiką. Bet sekančią akimirką jis pasakė “stop, pala, ką aš darau?” Nuo tada prasidejo didžiausias jo gyvenimo pasikeitimas – jis pradėjo gyventi lėčiau. Užbraukė kuo daugiau neprasmingų dalykų iš savo tvarkaraščio, darbe stengės dažniau daryti pertraukas, pradėjo daryti meditaciją kasdien ir įprotį nusisegti laikrodį kai turi nuveikti kažką prasmingo. Šiandien, kai Honoré sėdi šalia savo vaikų lovų papasakodamas istorijas, tai maždaug užtrunka 45 min., ir jo vaikai šiandien jį vadina “geriausiu pasaulio pasakotoju”
Honoré parašė knygą “In Praise of Slowness: How A Worldwide Movement Is Challenging the Cult of Speed”, kurioje papasakoja savo patirtį ir apie Slow(lėtai) judėjimą, kuris bando priešintis greičio filosofijoms. Knygą tapo bestseller įvairiose šalyse.



“Bandome susiprogramuoti daryti kuo daugiau dalykų kuo mažiau laiko, atrodo kiekvieną akimirka tampa kova prieš laiką”.
Ir jis sako, kad tai yra labai sunku pakeisti, nes kartais to greičio mes patys norime – pilame į mūsų galvas veiklas ir rūpesčius, kad neturėtume laiko sunkiems klausimams, pvz.- “ar jaučiuosi gerai?” “ar esu laimingas”, “ar mano vaikai auga teisingai?”, “ar politikai tinkamai man atstovauja?”
Ir dar yra galinga išorine jėga, kuri mus įtakoja - mūsų visuomenė, kuriai “greitesnis” ir “geresnis” yra sinonimas.
Tačiau kai sakome “eiti lėtai, daryti lėtai, gyventi lėtai” mes nekalbame apie tingenystę. Kalbame apie pusiausvyrą. Daryti gerai po vieną dalyką, o ne daug dalykų iškart.
Žinoma yra ir laikas skubėti, bet skubėjimas ne visada yra gerai, ir dažnai skubame be prasmės (pvz.:skubame važiuoti iki šviesoforo, kuris yra raudonas).
“Žiūriu į mano buvusį ir dabartinį gyvenimą, ir skirtumas yra tas, kad dabar bandau daryti kuo geriau tai, ką turiu padaryti, o ne kuo skubiau”, sako kanadietis.

Judėjimas Slow, kurio Carl Honoré yra entuziastas, prasidejo 1986 Italijoje, kai italas Carlo Petrini sužinojo, kad Mcdonalds norėjo įsikurti Romos senamiestyje. Petrini pradėjo protestuoti prieš šios kompanijos ir aplamai prieš Fast-food (greitas maistas) tendencijos, ir atsakydamas į tai įkūrė judėjimą Slow-food (lėtas maistas). Idėja buvo paprasta: ginti skonius, apsaugoti šviežų maistą nuo greito maisto manijos, ginti vietinių produktų interesus, būti už įvairovę ir nuolat įspėti dėl intensyvaus žemės naudojimo komerciniais tikslais.
Vėliau, nuo Slow Food įkvėpimo, pradėjo savaime atsirasti kitos šakos kitoms mūsų gyvenimo sferoms, pvz.- sveikatos, sekso, darbo, švietimo, laisvalaikio, t.t.



Slow Work(dirbti lėtai) – yra už tai, kad būtų mažiau darbo valandų, daugiau pertraukų, ilgesnės atostogos, mielesnė aplinka darbo vietoje (įrodyta, kad gyvenimo kokybė daugėja...ir produktyvumas)
Slow Travel(keliauti lėtai) – važiuoti ramiai, be skubėjimo, pabūti ir pajausti tą vietą.
Slow Cities(lėti miestai) – už neskubią plėtrą, apsaugoti įvairovę, nestandartizuoti, panaudoti protingai kiekvieną ploto gabalą.
Slow Schools(mokytis lėtai) – mažiau namų darbų. Žaidimai turi skatinti bendradarbiavimą, o ne konkurenciją. Tėvai turi rūpintis vaikų poilsiu ir atsipalaidavimu, o ne papildomais kursais.
Slow Books(skaityti lėtai) – nusisegti laikrodį kai skaitome.

Vienu žodžiu Slow ideja yra – susipriešinti prieš streso ir beprasmybių ir vertinti kiekvieną akimirką ir kiekvieną užduotį – neduoti kiekvienai akimirkai 100, 10 ar net ne 2 užduočių, o duoti kiekvienam užduočiui ir rūpesčiui: laiko. Carl Honoré pasakė “aš dabar jaučiu, kad gyvenu savo gyvenimą vietoje to, kad bėgčiau paskui jį”,