2009

Rašo Eglė Knygauskaitė (Lietuva)
Baigiantis metams bemaž kiekvienas pagalvojame ką nuveikėme, ko pasiekėme, ko pasimokėme, ką radome ir ką pametėme, ką pažinome ir ko netekome..
Apsidairius aplinkui, pasiklausiusi artimų žmonių susidariau nuomonę, kad praėję metai buvo prasti ir nepalankūs, tačiau pati džiaugiuosi kiekviena šių metų diena. Po ilgo nesėkmių laikotarpio 2009 – ieji išmokė mane džiaugtis tuo ką turiu, nesikankinti dėl skaudžių netekčių, turėti viltį, pasitikėti savimi, žengti iškelta galva tam, kad triumfuotum prieš savo baimes ir neteisingus nusistatymus. 2009- ieji grąžino tikėjimą, o tai svarbiausia ką turi žmogus, nes net sunki šalies ekonominė situacija, bedarbystė, mažėjantys atlyginimai ir kiti vargai įgauna laikinumo atspalvį, juk po kiekvienos didelės nesėkmės seka pakilimas. Svarbu tuo tikėti,
_____________________

Rašo Dorota Skočik (Ispanija/Lietuva/Lenkija)
Praejusių metų apmastymas tai geras dalykas. Šiandien jau gruodžio 29 dienos pabaiga, dauguma žmonių arba galvoja kur atšvęs naujus metus, arba ką apsirengs per švente, ką išgers. Visi aplinkui tik sako: kaip greitai prabėgo šie metai... vaje... vėl švenčiam naujus. Tada susigalvoju, ar taip turi būti, ar visas gyvenimas turi pralėkti taip greitai, kad nespėtume net susimastyti kartais ką išvis čia veikiame? Sako kad laiko tekme yra reliatyvi. Pastebiu, kad dažniausiai žmogu priverčia sustoti kažkokie liūdni įvykiai, netektys, katastrofos. Jie trenkia žmogui į veida taip, kad jis turi sustoti, pergalvoti savo gyvenimą ir pakeisti savo mąstymą.
Norėčiau išmokt sustot ir pažvelgt į savo gyvenimą iš šalies bet jokios katastrofos. O vėliau pradėt gyvent taip, kad neatrodytų, kad gyvenimas pralekė prieš akis, o aš nei karto nesustojau, nieko neišmokau, nespėjau nieko pakeist. Tokios mintys man atsiranda kai pagalvoju apie naujus metus.

Atrodo lyg ir viskas kartojasi, vėl nauji metai, žiema, šventės, o po to vėl darbas, bet kai tik pripranti prie viso to, gyvenimas ima ir kažkuo nustebina.... Šie metai man turbūt labiu negu kadanors įrodė, kad vienintelis pastovus dalykas gyvenime tai pastovumas,
____________________

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija/Lietuva)
Kai galvojame apie šiuos metus ateina į galvą žodis KRIZĖ.
Visi, vieni mažiau, kiti daugiau, pajautė ekonominę krizę. Kiek skausmo, ašarų, panikos, streso buvo ir yra dėl to.
Buvau drauge su visais pajausdamas ekonomikos, bet ir dar spėjau paragauti tikėjimo ir egzistencijos krizes. Pasaulinė ekonominė krizė, taip kaip dvasinė krizė ateina judinti visus pagrindus ir sugriauti tuos, kurie yra netvirti, netikri, supuvę. Atnešia skausmą, bet kartu suteikia progą permąstyti, pamatyti ir vertinti tai, kas yra tikra, leidžia aiškiau pamatyti klaidas.
Iš bet kokios rimtos krizės išeiname apsišlakstę kraujų, turėdami skolų ar/ir abejonių, bet stipresni ir išmintingesni.

Ir dabar matau savo didžiausią klaidą - ieškoti taškų mano gyvenimui. Visi skausmai atsirado dėl šio ieškojimo, šios pretenzijos. Buvau neištikimas tai filosofijai, kurios pats esu entuziastas ir yra pačio Kablelio esmė – vienintelis kelias platinti akiratį ir gyventi nevaidinant yra įdėti kablelius visur ir visada.
Kai turiu pretenziją įdėti taškus, nesvarbu kokioje vietoje, kokioje situacijoje, kokioje akimirkoje, ar religijos lygmenyje, ar mokslo lygmenyje, ar gyvenime ar netgi mirtyje – neišvengiamai atsiras savyje ar/ir aplinkoje konfliktai ir skausmai, nes tai yra tik mano pretenzija kontroliuoti, pasisavinti tiesą... ir tai mažu mažiausia yra primitivu ir klaidinga. Juk yra tik 2 taškai, kurios gyvenimas mus primena visada ir visur. Pirmas – ši akimirka. Antras – kad viskas keičiasi. Štai šių metų pamoka man,
____________________

Rašo N'cok Lama (Bisau Gvinėja/Portugalija)
Kokią žinią 2009 m. paliko pasauliui ir man?
Man asmeniškai šitie 2009 m. suteikė daug pamokų, viena iš jų susijusi su žmogaus verte visuose aspektuose. Kai kalbu apie žmogaus vertę bandau priminti tą Biblijos pasakymą – „Mylėti kitą taip, kaip save patį.“
Šiaip mano asmeniniame gyvenime, labiau vertinau patį save negu praeitais metais. Tai kadangi pastebėjau, kad daugelis, kurie budavo aplink manęs, manęs nevertindavo, ir tada nusprendžiau gyventi savo gyvenimą, kreipdamas jį į gerį, ir man pavyko įveikti daug sunkumų.
Buvo momentai, kai susirgau, neturėjau pinigų pirkti vaistams, tada vienas draugas pervedė trūputį pinigų, viena ponia man pasiulė pinigų pirkti maistui. Suvokiau viena, kai manome, kad esame užmirsti, Dievas aktyvuoja savo „saskaitą“ ir išgelbėja mus.
Dar svarbu paminėti, kad dėl krizės, žmonės tapo vieningesni, dosnesni vieni su kitais.
Ir štai per Kalėdas visi buvome apdovanoti Jėzaus gimimu, kuris visada yra šalia mūsų ir suteikia mums drąsos eiti toliau.
Linkiu, kad teigiama nuotaika užpildytų visus mūsų gyvenimus per 2010 m.
Laimingų Naujų Metų linkiu visiems,
____________________

Rašo anonimiškai (Lietuvos)
Dėl 2009 metų,ką iš jų man būtų malonu prisiminti tai labai sunkus klausimas.
Lyg ir metai buvo geri - nenuobodus sakyčiau, mokslai, vasaros kelionė ir darbai vėl privertė judintis, nesedėti vietoje. Bet gal čia toks ruduo, ar nusiteikimas, bet grižus kazkaip iki šiol rėgis viskas pasikeitė.
Nemoku paaiškinti - žinai kartais manau visiem buna. Jautiesi lyg skrajotum kažkur tarp žemės ir oro, nesusivoktum kur randiesi, dėl ko čia esi, ar darai viską tinkamai ir t.t.
Taigi, naujuosius 2010 sutiksiu tokios būsenos- neidentifikuojamos sakyčiau.
Nei tai liudesys, nei tai džiaugsmas - tiesiog nežinia, kuri rėgis netūretų gazdinti, bet tikrai nedžiugina, šypsenos veide neprideda... ,
___________________

Rašo Renata Kovzan (Lenkija/Lietuva)

Sveiki! Daugelyje Jūsų tekstose perskaičiau žodi krizė, kas beabėjo mažiau ar daugiau palėtė visus, kaip ir metai, panašus į greitą traukinį.

Net neanalizuodama 2009 metus jaučiu, suprantu ir tai akivaizdu, kokie jie man buvo įpatingi, bet ne dėl anksčiau minėtų aspektų, dėl kito, dėl manęs turbut, nes pati renkuosi savo kelią o Dievas eina šalia ir tik laiko manę už rankos, kad nepaslisčiau, o kad laikė tai tikrai !!!

Per vierius metus aplankė mane, kiek netilptų į keletą praėjusius metus, tiek daug įvairių jausmų, žmonių (nuo vaiko iki seno išmintingo žmogaus) ir visi jie buvo verti savo apsilankimo manyje. Dydžiulis ilgesis, palikus šeima ir išvažiavus į kitą man visai nepažįstamą pasaulio ktaštą, ten supratau ką reiškia man mano gimtinė, šeima ir artimieji, ten susipažinau su kita negu prieš 22 metus mane supančia aplinka ... blogi ir geri žmonės ten sutikti, smulkmena paliginus su turbut svarbiasia man, išmokau buti stipresne psichologiškai ir fiziškai.

Grižus namuo, gyvenimas tarsi pasodino mane ant supiniu, kur liepe, džiaugtis tuo ką turi, ir suptis, suptis, po pasauly, įvykius... nors neturėjau stabilios finansinės padetės, kažkas pasakytų, stebuklas, kaip tau viskam užteko, kai neskaičiuoji, užtenka J, daugeliui žmonių turiu buti dėkingą už suteiktas galimybės, o jų buvo daug. Lenkija, Italija, Austrija, Belgija ir kitos šalis, kur sutikau TIEK DAUG ŽMONIŲ GERŲ ŽMONIU, ak, dabar galvoju, „kai supinės pradėdavo letėti, Dievas siuntė žmonės, kad vėl kažkas pastumtu jas ir taip iki šiol! Netiesa, kai sako kad yra mažai geru žmoniu, kaip žiūri į žmonės tu, taip ir į tave, sutinku, kad tai nevisada pasiteisina, mane jau tas paliete, bet vis dėlto, mano tikėjimas yra stiprus ir jai ne tiek daug sutiktų gerų žmonių, kažin ar galėčiau taip įpatingai prisiminti šiuos metus. Visi jie skirtingai prisiliete prie mano gyvenimo, visi pagal save. Todėl labai norėčiau pasakyti AČIU.

Išmokau, nepasant pačiu dydžiausiu, nuoskaudu, trukdžiu, sunkumu, nepaisant nieko siekti, neatsisakyti savo tikėjimo, tikslų, mylėti dar stipriau. Pastebėjau dar, kas mane labai džiugina, kad mano tikėjimas Dievu, ir visko kas šventa stiprėja, ir tik vieno norėčiau sau palinkėti, ūgdyti tą tykėjimą, nes tikėti viena, o dirbti ties jo, kita, kartu su tuo ūgdysis ir gyvenimas,

_____________________

Rašo Valdonė Giniotytė (Švedija/Lietuva)

Mano dviračio metai :)))
Prisimenant šiuos metus, pirmiausias įvaizdis, ateinantis galvon - dviračiu nuvažiuoti toliai. Kas gali jaudinti labiau nei kelių į tikslą pasirinkimas? Sunku pamatuoti, kiek pastangų reikia minti vieškeliais prieš vėją, pasitikti iššūkius, pajausti kitą kultūrą ir grįžti į savąją. Gera skrieti pavėjui, kiekviename žingsnyje jausti pilnatvę.. Mano kuprinė visuomet parengty – tai talpiai supakuota patirtis ir vieta naujiems įspūdžiams kaupti. Nuostabu šelmiškas ir melancholiškas, sunkias ir pakilias akimirkas dalytis su žmonėmis, žengiančiais kartu koja kojon, nors toli ir akmenuota; nors skirtinga, tačiau daug išreiškianti kalba,

Kalėdų mintys

Šis tekstas Anselmo Borges(kunigas, filosofijos ir teologijos profesorius, didžiausias Portugalijos autoritetas šių temų), parašė gruodžio 19 dieną laikraštyje "Diário de Noticias", ir čia išverstas į lietuvių kalbą:
Tarp pirkinių, dovanojimo lenktynių, vartotojiškumo, nežinau kiek žmonių dar prisimins, kad Kalėdų šventė yra dėl Jėzaus Kristaus gimimo. Nesvarbu ar kriksčionis ar ne, ar tikintys ar ateistas, turi pripažinti, kad jis nulemė(pakeitė) visą Istoriją. Be jo, mūsų savimonė nebūtų tokia pati.

Pastaruoju metu, dėmesys buvo nukreiptas į tai, kas yra ne pagrindinis punktas, kai galvojama, kas jis yra ir kokia jo reikšmė: kaip ir kada gimė, ar motina buvo nekalta, ar turėjo brolius ir seses... Tai yra suprantamas žmonių smalsumas, bet šitie klausimai neveža link svarbiausio.

Šiandien žinome, kad Jėzus gimė keleta metų ankščiau nei yra pripražinta (tarp 6 ir 4) – tai atsitiko dėl Dioniso Mažasio klaidos, kai jo gimimo datą suskaičiavo VI amžiuje. Greičiausiai gimė Galilėjaus Nazarete, kur užaugo. Kaip Evangelijos pasakoja apie gimimą ir vaikystę, jos naudoja simbolišką kalbą, kad pasakytų, tai kas iš tikrujų yra svarbu. Šitaip, gruodžio 25 dieną buvo priimta per Romos krikščionis, kad perduotų idėją, kad jis yra tikrasis Saulė, kuri suteikia visiems šviesą. Piemenių ir karalių buvimas nori pasakyti visą jo žinios esmę: kad Dievas visų pirma žiūri į vargšus, ir priima visus.

Šiandien nei vieno žmogaus, kuris atsakingai mąsto ir studijuoja neabejoja, kad Jėzus iš tikro buvo. Jo buvimas yra patvirtintas ne tik per krikščioniškus šaltinius, nes ir yra taip pat “Titus Flavius Josephus”, Tacito, Svetonijaus, “Pliny” ir kitų tekstuose. Ką turime suprasti yra tai, kad krikščioniški tekstai, tiksliau - Evangelijos, yra tinkinčiųjų tekstai, kurie pasakoja Jėzaus istoriją nuo tikėjimo ir kviesdami į tikėjimą.

Jėzaus gyvenime yra vienas paradoksas. Iš vienos pusės – gyveno viename Romos Imperijos tamsiame kampe, jo viešas gyvenimas galbūt net nesiekė dvejų metų, tada jis žuvo nukryžiuotas – per gėdingiausią mirties bausmę, nutaikytą prieš vergus. Iš kitos pusės – jo įtaka keliavo per Istoriją ir daugiau nei dviejų milijardų vyrų ir moterų šaukia jo vardą iki šiol, ir pasitikti juo gyvenime ir mirtyje.

Kokia buvo jo žinios esmė? Jo revoliucija susidarė, visų pirma, dėl naujos Dievo idejos. Dievas ne tas tolimas ir tamsus, kuris nori garbinimo ir pateikimo, kuris išbraukia, kuris naudoja ir žemina žmones. Atvirkščiai, Jėzus parodė Dievą kaip “Abbá” – tėvelis. Nepaisant, kad vaikai kreipdavosi šiuo žodžiu į tėtį, Jėzuje nereiškia nei vaikiškas nei patriarchiškas dalykas, nes šis “Dievas-Tėtis” turi Motinos bruožus.

Čia yra visa Jėzaus žinia, kuriam svarbu ne religija, o žmogiškumas. Kaip neseniai teologas “José M. Castilho” parodė, Jėzaus susidomėjimo branduolys nebuvo religija, o sveikata, maistas, geri žmonių santykiai, žmonių laisvė, gerovė ir laimė. Su Jėzumi pasireiškė Dievo žmogiškumas ir kad kelias į Dievą yra žmogiškumas. Jėzaus Dievas visų pirma yra pasaulėtiškume, o ne religingume. Tai kas “šventa”, “religine”, “dvasiška” yra tikri, priimtini ir priemonės rasti Dievą tik tada jeigu lydi mus į žmogiškumą, kad taptume dar giliau žmogiškais. Jėzui “šventas” yra žmogus.

Galime skaityti Evangelijas, tiksliau šv.Mato žingsnį apie paskutinę tiesą, Paskutinio Teismo. Nieko ten nėra religinio, nes viskas yra pasaulėtiška: “Davei man valgyti, gėrti, apsirengti, atėjai mane aplankyti ligoninėje ir kalėjime.”

Jėzus, kuris buvo ne kunigas, o pasaulietis, turėjo susidurti su religija ir savo lyderiais, mirtiniame konflikte, nes religija ir savo lyderiai buvo labiau suinteresuoti religija negu gyvenimu, ir kadangi “religija gali būti, ir dažnai buna - pavojus, labai rimtas pavojus žmonių gyvenimui ir laimei”. Jo laiku religijos lyderiai nuteistė jį mirtim. Bet Jėzus buvo taip giliai žmogiškas, kad “pasiliko gyvenimo pusėje ir davė savo gyvenimą, nugalėdamas mirties jėgas”.

Tekstas originalia kalba rasite čia: http://dn.sapo.pt/inicio/opiniao/interior.aspx?content_id=1451384&seccao=Anselmo%20Borges&tag=Opini%E3o%20-%20Em%20Foco

Sėkla - Food not bombs (Maistas, ne bombos)

Rašo Dorota Skočik (Ispanija/Lenkija/Lietuva)

Judėjimas "Food not bombs" (sutrumpinimas FnB) , t. y. "Maistas, ne bombos" buvo pradėtas 1980-aisiais, Kembridže, Masačiusetse, jo idėja greitai pasklido po pasaulį ir iki šiandien vyksta akcijos daugeliuoje Vakarų Amerikos ir Europos šalyse.

Įvairiuose miestuose karta per mėnesį, kartą per savaitę arba dar dažniau susirenka jaunų žmonių grupelė, kuri pirmiausia surenka maistą. Jeigu tai įmanoma, maistas nėra perkamas, tik surenkamas iš pardavėjų norinčių paremti akciją. Dažniausiai gaminamas maistas yra vegetariškas arba veganiškas, nes tai sutampa su daugelio akcijos dalyvių pažiūromis. Vėliau maistas yra dalinamas gatvėje, arba kokiame skverelyje, ar dar kurnors, maistas yra dalinamas nemokamai. Akcijos metu būna dalinami lapeliai su judėjimo aprašymu, prikabinami plakatai, imformuojama apie akciją per garsiakalbį ir panašiai.

Pirmiausia, reikia pabrėžti, kad judėjimo tikslas nėra vien kova su badu ir pagalba vargšams, nors tai irgi labai svarbi jo dalis. Judėjimo įkūrėjai norėjo pasipriešinti savo šalies politikai ir valdžiai, kuri skiria milžiniškas sumas ginklams, kariuomenei ir karui, bet pamiršta apie pagrindinius žmonių poreikius, apie vargšus ir alkstančius žmones. „Maistas, ne bombos“ akcija suburia žmones kurie nori aktyviai ( nors be kovos) pareikšti savo nepasitenkinimą dėl savo šalies ir viso pasaulio karo rėmimo politikos.

Judėjimas turi simbolinę reikšmę. Kadangi maistas akcijai nėra perkamas, tik surenkamas, norima parodyti, kad bado problėma nėra maisto stygius, tik valdžios pasyvumas ir nenoras kažką keisti.

Šiuo metu dažnai dalyvauju „Food not bombs“ akcijoje Poznanės mieste, Lenkijoje. Kiekvieną šeštadienį yra surenkamos daržovės, o sekmadienį nuo 13.00 val. yra gaminame kažkokį patiekalą skvoto „Rozbrat“ virtuvėje. 17.00 maistas keliauja prie geležinkelio stoties, kur yra išdalinamas vargšams ar šiaip alkaniems. Žiemą pavalgyti ateina apie 60 žmonių, kai atšyla orai-truputį mažiau. Maisto gaminti ateina ir moksleiviai, ir studentai, ir vyresni žmonės. Kaikurie iš jų prisijungia dėl ideologinių priežasčių, o kiti tiesiog jaučia malonumą galėdami paaukoti dalį savo laiko ir pastangų padedami vargšams.

Lietuvoje pirmoji „Maistas, ne bombos“ akcija buvo surengta Kaune 2007 metų vasario 11 dieną, o Vilniuje tų pačių metų kovo menesį. Vilniuje akcija yra tesiama iki šiol, kiekvieno mėnesio paskutinį šeštadienį Reformatų skvere. Tiesa, Lietuvoje nėra lengva gauti maistą neperkant jo, tačiau ši akcija yra pas mus labai reikalinga. Nors Lietuvos ekonominė padėtis nera geriausia, tačiau valdžia vis tiek skiria nemažas sumas kariuomenei bei siunčia savo kareivius į karus tariamai „kovai su terorizmu“.

Čia galima paskaityti ir prisijungti prie „Maistas, ne bombos“ akcijos Vilniuje:

http://www.anarchija.lt/index.php/biblioteka/22-juodrastis-nr-1/4573-ugne-food-not-bombs-vilnius-.html

Apie FnB galima paskaityti taip pat vikipedijoje:

http://lt.wikipedia.org/wiki/Food_Not_Bombs

Tarptautinis judėjimo puslapis randasi čia:

http://foodnotbombs.net

Pirmoje nuotraukoje: tarptautinis ( neoficialus, bet turbūt populiariausias) FnB logotipas

Antroje nuotraukoje: daliname maistą prie stoties Poznanėje

Trečioje nuotraukoje: FnB Vilniuje

Akimirkos kableliai

2010/01/05
Kai esame priklausomi nuo sekančios akimirkos, nuo to ar rytoj lys ar bus saulė, tai esame pernelyg pažeidžiami...jeigu tik mums įdomu dėl to ar paimti skėtį ar ne, tai ok, bet jeigu sekant akimirka yra viso gyvenimo atsakymas, tai esame didelėje karuselėje, kuri galiausia nusibosta,

2010/01/01
Kiekvieną rytą kai atsikeliame galime žiūrėti į tą naują dieną kaip tuščias baltas lapas, kuris reikalaus linijas ir spalvas. Ir šiandien labiau tai įsiryžkėja, nes yra pirma metų diena, ir galime pamatyti horizonte didžiulį baltą trokštant linijų, žodžių ir spalvų lapą. Tiesa, tos linijos, kurios atsiras, dažnai yra nepriklausomos nuo mūsų, neišeina iš mūsų rankos, pasaulis tuo pasirūpina. Tačiau tik mes turi spalvas. Ir kai atsiras prieš mūsų akis kažkoks baisia forma piešinis, galime į jį įdėti tokias spalvas, kad iš to negražiomis formomis piešinio atskleis gyvybę ir džiaugsmą ir grožį. Turime suvokti, kad galime būti nepriklausomi nuo formų, nuo linijų, nes mes spalvinsime,
Vladas

2009/12/30
Vėl vaikščioju poperiu ir plunksnu rankoje! Vėl kišenėje paruoštas fotoaparatas yra! Vėl esu atdus! Nes štai grožis visur! Tas sniegas ant krūmų vieniems gali būti tik sniegas ant krūmų, bet mums yra gražios žiemos rožės...
Vladas

2009/12/29
Susitikau šiandien su Rasa ir Vytu, vieni iš šių metų dovana man. Susipažinome braškių laukuose, kur lengvabudiškumai ir žveriškumas įsirižkėja. Ir netgi tokioe aplinkoje yra imanoma rasti pėrlas kaip jie, kaip Dovilė, kaip Rita ir Rimas, Victoria, Emilia, Gediminas... užtat niekas dabar negali man pasakyti, kad pasaulis nėra nuostabus! ir įrodo, kad nesvarbu kur ar kokioje situacijoje - grožis, gėris, yra visų akimirkų sudėtyje taip, kaip blogis ir nuodai... ir štai yra mūsų pasirinkimas kokią akimirkų dalelę paimsime, paragausime, vertinsime... ir toks pasirinkimas vyksta kiekvieną sėkundę.
Vladas

2009/12/28

Vladas

2009/10/15
Nera nieko tvirto... neesame saugus. Tik galime apsistoti musu sazineje. Tik galime saugiai zengti dar viena zingsni, jeigu tas zingsnis yra sioje akimirkoje...stai arba sustoti, arba rizikuoti. Nieko nekontroliuojame ir nieko nezinome,

2009/05/14
Jei būtų tokia paskaita, apie tai, kaip turime gyventi, jos apbendrinimas būtų tokiais žodžiais, kuriuos girdėjau iš s.Ramunės: "kai mums buna gera, galime kitiems padeti, juos palaikyti, salia ju buti. O kai mums sunku, mums reikia kad mus palaikytu, padetu, salia musu butu. Taip ir keiliaujam drauge per gyvenima, vienas i kita atsiremdami. Taip musu meile gileja."
Vladas

2009/04/01
Ką tada daryti, kai jau nebematau spalvų, nebera skonių, nebejaučiu kvapalų, net vejas nebepučia į jokių krypčių...?

2009/02/25
Kiekvienas žmogus turi neįtikėtiną galią įtakuoti aplinką ir kitus žmones. Yra žmonės, kad su savo kamtrybe, dėmesiu ar paprasčiausiai su savo šypsena ar netgi paprastu buvimu - pildo kitų dvąsią su entuziazmu, skatina žiūrėti mažuose dalykuose-stebuklus; matyti geles žiemoje, piešinius pilkose sienose... ir yra žmonės, kurie paprasčiausiai su savo žvilgsniu sugeba pateisinti betkokias teorijas, kad atėjome iš dulkių, esame dulkių kamuoliais, tapsime dulkemis,
Vladas

2009/02/20
Įlipau į dar vieną pilną autobusą, anksti ryte, saulė kątik tėka. Nieko nesimato pro langa, nes susalę, bet koks nuostabus piešynį šaltis savaime padarė languose. Lyg geles formos šaltis papuošė visas langas... Galvojau apie du dalykus - gamta savaime tėka grožio link, nereikia žmogaus piršto. Antras dalykas - visur yra grožis, klausimas tik toks: kaip žiūrime?,

2009/02/12 dieną
Vercia susimastyti... hmm... o jei mastau, vadinasi esu? Buvimas ir egzistencija du skirtingi dalykai manau.. bet man patiko Jusu mintys, laukiu daugiau!!!
Anonimiškas

2009/02/10 dieną
Vaikščiodamas po eletronikos parduotuvę žiūrėjau televisorius labai modernus, dėl smalsumo, nes kaina virš 3 tūkstančiai eurų. Kol vaikščioju stebiu vieną modernesnį ir brangesnį už kitą. Ir kaip ironija, jungti CNN kanale, ir kaip tik tada rodė laidą apie Ugando vaikus, kurie vos pieštuką turi rašyti mokykloje, kuri net kedžių neturi... įdomi akimirka,
Vladas

2009/02/05 dieną
Kas yra išprotejęs žmogus? Tas kuris nukreipė nuo tikrovės? Ar nuo įprasto gyvenimo, kai lukeščiai yra gyvenimo esmė, kai tik tikuosi ir bandau nenuvilti?,
Vladas

2009/01/28 dieną
Žmogaus prigimtis yra, kaip medžiams, įsitvirtinti o paskui įsiskleisti į visas puses ir be ribų. Viskas kas varžo laisvę, yra prieš žmogaus prigimtį,
Vladas

2009/01/21 dieną
Per televiziją matau paliestiniečiai gatvėje tarp sunaikintų pastatų šaukdami pergalę prieš Israelį... daug vaikų tarp jų... mačiau ir kudikį, remdamas galva vienu ginklu, ir miegodamas,

2009/01/04 dieną
Vaikščioja senelis ir anukas, anukas pasiema sniegą padaryti kamuolį, senelis paaiškina, kad sniegas tūri būti drėgnas. Kaip gražu ta paprasta akimirka, kai žinome, kad vaikas atsimins po 20, 30 metų,
Vladas

2008/12/08 dieną
Scenoje suauges vyras kalba apie politiką, Dievą, krizę, atšilimo problemą... sedi prieš jo šimtai suaugusiujų ir klauso... už 10 metrų aštuoni, devyni, dešimt vaikų, kurie dar pamperį nešioja bega, krenta, keliasi, verkia, juokiasi, šaukia... nerūpi jiems ką tiek darome, tiek kalbame,
Vladas
__________________________________________________________
2008/12/01 dieną
Senas ponas, savo skrybele ant galvos, žaidžia su mažu kamuoliu, vienas ir kaip linksmas berniukas,
Vladas
__________________________________________________________
2008/11/29 dieną
Ne pirma nei antra karta kai galvoju apie kažkokį žmogų ir jis taip pat galvoja apie mane. Žinau kai nuspredžiu paskambinti ar parašyti jam.
Telepatija?Nemokėčiau apbrežti, bet žinau kad galiu būti kategorišku bent vienai temai: yra žimiai daugiau nei mokslininkai ir mūsų akys gali pamatyti,
Vladas
_________________________________________________________
Aš irgi paklausiau vienos merginos apie ką jį mąsto, kokie jos planai? Ji pasake stebuklingus žodžius "Aš Esu Čia Ir Dabar - Ir man gerai"atsimenu jogos pamoką - ir ten aiškino, kaip svarbu būti "Čia Ir Dabar"
Deninas 2008/11/18
__________________________________________________________
Sedėjau ir laukiau autobuso žiūrėdamas į laikrodį. Mano galvoje darbas, mokslai, sąskaitos ir dar tūkstantis kitų dalykų. Tada vienas vaikas sustojo prieš mane šypsodamasis ir man reikėjo keleto sekundžių kad prisiminčiau nusišypsoti jam taip pat... Kažkas tikrai negerai kai reikia pagalvoti prieš atsakant į vaiko šypseną,
Vladas 2008/11/13
________________________________________________________
Nuejau aplankyti vieną žmogų, jam apie 70 metų, labai gerai atrodantis ir puikios nuotaikos. Jis rodė man nuotraukas iš 30, 40, 50 metų atgal... staiga jis žiūri į mane prarasdamas tą šypseną, kuri buvo tvirta nuo tada kai atvykau, ir sako: "atrodo, kad tai buvo vakar",
Vladas 2008/11/11
_________________________________________________________

tikras grožis X vartojiškumo kūltura

Rašo Kristina Survilaitė (Lietuva)
Aš norėčiau pakalbėti apie muziką, kaip vieną iš meno rūšių. Nekartą teko girdėti gana garsius muzikantus kalbant, kad iš geros muzikos nepragyvensi. Yra nemažai talentingų kūrėjų, kurie nusuka į pop‘są dėl to, kad išgyventų, o ne dėl to, kad jiems patiems jų kūryba patinka. Visa pop kultūra skirta bukajai pilkajai masei, bet nereiškia, kad ta pilkoji masė dėl to kalta. Kaip sakoma, ką grūda – tą ir ėda. Aš manau, kad dalį tos pilkos masės galima pripratinti prie skoningų ir gražių dalykų. Kaip pavyzdį galima pateikti įvairius muzikinius projektus per įvairias televizijas. Kiekvienas žmogus renkasi, ko jis nori: ar nori klausyti plagijatų, ar geros ir skoningos muzikos. Tikrai yra nemažai ir tokių, ir tokių, bet tai, kad daugiau yra pilkos masės, tai neginčijamas faktas. Žinoma, lengviau išgyventi ir „prasimušti“ į žvaigždes yra su neskoningu popsu, paimant garsios dainos muziką ir sukuriant nelogiškus, nuvalkiotus, pigius tekstus, bet nesutikčiau, kad menininkai yra iki tiek nuskriausti ir nuskalpuoti, kad neturėtų savo nuomonės ir valios pasireikšti. Kiekvienas muzikantas turi teisę pasirinkti, ar jis nori kurti kokybišką muziką, žinoma, šį kelią pasirinkus bus daug daugiau sunkumų ir iššūkių, bet jei pasiseks, tai toks menininkas visam laikui ar bent jau ilgam bus labai vertinamas ir aukštinamas; ar muzikantas nori kurti šlamštą, šitas kelias, kaip rodo įvairūs televizijos projektai, yra labai nesudėtingas, greitas populiarumas ir sėkmė garantuota, bet šlovė dažnai būna tik trumpalaikė,
____________________________

Rašo Frank Van der Berg (Olandija)
Tikriausias grožis randasi viduje, mūsų sielose. Bet, kad tūretų gražią sielą kiekvienam reikia bent truputį pripažinimo. Kam nepatinka klausyti, kad yra mylimas dėl tos ar kitos priežasties? Visiems patinka klausyti, kad yra gražus. Tai, kad sukeltų šį pripažinimą, vienas iš geriausių būdų yra gražiai apsirengti, makiažas ir pan. Kai žmogus turi stiprią asmenybę galbūt jam nereikia kitų žmonių nuomonės. Bet daugumai reikia to išorinio pripažinimo, ir stengiasi atrodyti gerai kitiems.

Tačiau dažnai tai sukelia konkurencingumą ir vartojiškumą, kurie veža į blogą individualizmą, kurie skatina kovą (geras individulizmas skatina asmenybės tobulėjimą).
Drabužių, makiažų ir kitos kompanijos sėkmingai panaudo tai reklamoms, pasinaudoja žmogaus silpnumu, ir pateikia grožio modelį bei tikslą gyvenimui. O žmonės, kurie gimė “negražūs” arba, kurie paprasčiausiai nenori išlesti pinigų tobulinti savo išorini išvaizdą - vis mažiau ir mažiau priimtini šioje visuomenėje. Gal reikės jiems sukūrti kokią globos organizaciją, nes jie reti ir skraudžiami,
___________________________

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija/Lietuva)
Tie ieškojimai - grožio, ko yra skanu ir įdomu – kurie mus skatina tv, radija, internetas, plakatai gatvėse - veža mus į laisvę arba į įkalinimą? Nes manau turime į tai atsakyti, norėdami suvokti koks yra tas grožis ir geris.

Minėsiu šįkart Popiežių Beneditą XVI, kurio nesu nei gerbejas nei priešas, nes nesvarbu ar esu, ar nesu katalikas, ką jis pasakė apie grožį, yra universali tiesa, su kuria ir budistai, ir musumonai, ir bahajai, ir ateistai sutiktų. Lapkričio 21 dieną susitikime su menininkais jis pasakė:
“Tas grožis, kuris dažniausiai yra propaguojamas, yra netikras, apgaulingas, paviršutinis ir žavus iki apsvaiginimo, ir vietoje to, kad skatintų žmones išeiti iš savęs ir platinti tikros laisvės horizontus, traukti žmones į viršų – įkalina juos savyje, jie tampa dar labiau vergais ir jaučia vilties ir džiaugsmo badą.
Šis grozis yra viliojantis, bet veidmainis, kuris žadina troškimus, galios ir tūrėjimo norus, norą pasinaudoti kitais...ir neužilgo atskleidžia savo nešvankumo, pažeidimo ar provokacijos formą.”
Jis kreipėsi į menininkus ir paprašė, kad jie ieškotų ir skatintų tikro grožio ieškojimo, “kuris veža žmogaus širdį į gilų norą susipažinti, mylėti ir eiti link kito žmogaus.”,

Laïcité X Laicisme

Prieš keletą savaičių kalbėjome apie religinių simbolių draudimą. Žinoma, dar daug kartų grįšime prie šitos temos, kuri yra viena iš esminių šiandienos globalizacijos visuomenėje - kai vienoje šalyje gyvena įvairių požiūrių ir religinių įsitikinimų žmonės, ir kiekvienas reikalauja savo teisės būti gerbiamu.

O visi šiandieniniai politiniai ir akademiniai rimti pokalbiai apie tokią temą turi priverstiniai pereiti per du žodžius - “Laïcité” ir “Laicisme” (prancūziškai). Užtat porą minčių šiandien apie tai Kablelyje.

Rašo Dorota Skočik (Lenkija / Lietuva / Ispanija)

Anksčiau niekad nesusiduriau su laïcité nuo laicism atskirimu, abu žodžiai man reiškė tą patį- bažnyčios atskirimą nuo pasaulėtinių institucijų ir valdžios. Nesusigalvojau, ar tas atskirimas reiškia religijos pasmerkimą, ar tiesiog visų tikėjimų ( ir "netikėjimų" ) lygybę.

Laïcité yra pozytyvus reiškinys- galų gale žmonės susiprotėjo, kad nagalima visiems primesti vieno tikėjimo, kad ir koks jis būtų. Na o laicisme tai doktrina, teigianti, kad visgi ateizmas yra geresnis už betkokią religiją. Tai jau prievarta, vieno subjektyvaus požiūrio primetimas visiems. Šiuo atveju tikintieji žmonės tampa antrarūšiais piliečiais.

Vienas svarbiausių laïcité pasiekimų buvo moterų liberalizacija. Nors feministinis judėjimas prasidėjo ankščiau, vos ne šimtmetį prieš prancuzų revoliuciją ( ir laïcité doktrinos įgyvendinimą), tai būtent laïcité padėjo moterims išeitį iš namų be vyro palydos ir kovoti už savo teises. Krikščionybė, nepaisant to, kad niekad nebuvo ekstremaliai nusistačiusi prieš moteris, leido įsigalėti vyrų dominacijai. Visuomenės laicizacija pamažu privertė vyrus įvertinti moteris ir suteikti joms tas pačias teises, nes nereliginiam mąstyme tiesiog sunkiau surasti logišką moterų diskriminacijos paaiškinimą...

_________________________________________

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija / Lietuva)

Remdamasi kunigo ir profesoriaus portugalo Anselmo Borges mintimis – štai esminis reikalas - turime labai gerai atskirti laïcité nuo laicisme.

Laïcité yra būtina, Valstybė turi būti neutrali. Ir tai ne tik dėl to, kad būtų taika margoje visuomeneje ir kad mažuma nebūtų skriaudžiama, bet dar dėl to, kad tikra religija negali painioti Dievo su politika. Valstybė turinti oficialią religiją būtų stabmeldystinė.

Kun. ir prof. Anselmo Borges vis kartoja gal patį svarbiausią suvokimą – Mokslas, politika, ekonomika ir netgi pati moralė yra sferos, kurios turi būti nepriklausomos, kurios turi savo pačių mąstymus, pagrindus, ir kurios neturi eiti ieškoti pripažinimo ar atsakymų religijose. Jos yra kaip atskiri pasauliai taip, kaip religija yra atskiras pasaulis. Bet galima vietoje laicisme, kai norisi išbraukti religiją, ieškoti bendrų kompromisų, bendradarbiavimo.

Jis mini buvusį Vokietijos prezidentą Johannes Rau, kuris pasakė apie Europos Sajungą: “Tas santykis, “Valstybė/religija”, yra traktuojamas labai skirtingai Europoje - nuo Valstybių turint oficialią religiją Skandinavijoje iki prancūziško laicisme. Mes, Vokietijoje, pasirinkome tokią kryptį, remdamasi vyskupo Wolfgang Huber sąvoka “pozityvi laicite” – Valstybė ir Bažnyčia yra aiškiai atskiriama, tačiau bendradarbiauja daugelyje sričių, už visos visuomenės gerovę. Gerai suskaičiavęs manau, kad tai yra geriausias kelias ir nematau jokios priežasties galvoti apie mūsų kaimynų ir draugų prancūzų laicisme.”

Aš vis manau, kad mokyklose, ligoninėse, teismuose, visur kur yra Valstybės įstaigos – turi būti neutralios, negalima būti vienos religijos simbolių ar kažko pan. Bet sveika ir būtina bendradarbiavimas su religijomis, už bendra gerovę.

Ir labai svarbu – mokyklose ir universitetuose turi būti pastovios paskaitos apie visas religijas ir filosofijas. Vietoje elgtis taip kaip neegzistuotų (religijos), ar netgi stengtis užbraukti - elgtis taip, kad piliečiai žinotų, būti už žinojimą,

Sėkla - Luiz Inácio LULA da Silva (Brazilija)

“Jis dirbo batų blizgintoju, kai jam buvo tik 12 metų, ir tapo, be revoliucijos, be ginklų, demokratišku būdu, vienu iš labiausiai gerbiamų pasaulio lyderių”

"Jis įrodo, kad tikri vyrai verkia ir rodo savo jausmus"

Ištrauka iš jo kalbos, per prezidento inauguraciją Kongrese:
“Daug žmonių juokdavosi, kai sakydavau, kad vieną dieną tapsiu prezidentu, kad padėčiau savo šalies žmonėms... juk nemoki anglų kalbos, neturi diplomo... bet tikras gyvenimas yra geriausias universitetas, ir štai gaunu pirmą diplomą, savo šalies prezidento diplomą!”

Šitame įraše Lula kalba su Isabela, viena mergina iš “favelos”, kur žmonės gyvena labai skurdžiai. (p.s. - apačioje vertimas)

Tai va, mielieji draugai, šia mergina yra dar vienas pavyzdžių dėl ko esu politikoje.
- Aš (Lula krėipiasi į Isabelą), jeigu turėjau pasiduoti gyvenime, jau bučiau pasidavęs daug kartų. Nes buvo labai daug tų draugų, kurie šitaip man pasakė: „Lula...“ Viso pirma sakydavo man: „Neik į prosąjungą, nes policija suims tave“. Aš nuejau į prosąjungą. „Neorganizuok streikų, nes policija suims tave“. Aš organizavau streikus. „Nesukurk politinės partijos, nes turėsi nemalonumų“. Aš sukuriau politinę partiją. „Nesukurk prosąjungų sąjungos, nes gali būti negerai“. Aš sukuriau prosąjungų sąjungą. „Tu neturi galimybių tapti prezidentu, žiūrėk į save. Tu neturi universiteto diplomo, tu nekalbi angliškai, nekalbi prancūziškai, nekalbi ispaniškai“. Bet štai esu čia aš, savo šalies prezidentas, dėl vieno priežasčio, kurį tu, Isabela, turi įsiminti: atkaklumas, nepasiduoti niekada. Nėra nieko pasaulyje, kuris gali priversti žmogų, su savo protu, pasiduoti. Pasiduoda tik silpnieji.


Šikąrt, Sėklos dalyje, kalbėsime apie vieną Brazilijos asmenybę, kuri per savo gyvenimo istoriją ir darbus palieka mums keletą pavyzdžių.
Kai jam buvo 12 metų dirbo gatvėse kaip batų blizgintojas ir gyveno mažame kambaryje su savo mama ir 7 broliais, o po dešimčių metų tapo, demokratiniu būdu, 200 milijonų brazilų prezidentu ir vienu iš populariausių ir gerbiamiausių pasaulio lyderių.
Su savo istorija įrodo, kad galime viską, jei iš tikrųjų norime, stengiamės ir tikime.

Jis gimė mažame kaime pavadinta Caetés, Pernambuco valstyjoje, Brazilijos šiaurėje, 1945 m. spalio 27 dieną. Buvo septintas iš aštuonių vaikų šeimoje. Kai jam buvo 2 savaitės tėtis išvaziavo į San Paulą su tikslu rasti geresnį darbą ir gauti daugiau pinigų šeimai, kuri gyveno vargingai. Tačiau ten slaptai sukūrė kitą šeimą.
Kai Luizui Inaciui buvo 7 metai mama nusprendė su visais vaikais važiuoti pas vyrą (važiavo tokiu tipišku transportu, kuris tada buvo populiarus tarp vargingų žmonių – sunkvežimio priekaboje. Ir ta kelionė, nuo šalies šiaurės iki beveik pietų, truko 13 dienų). Atvykstant mama ir vaikai sužinojo apie antrą tėčio šeimą.
Padėtis privertė visus gyventi kartu, nepaisant nuolatinių konfliktų. Bet situacija buvo nepakenčiama, vyras agresivus, ir po 4 metų Luizo Inacio mama nusprendžia eiti gyventi kitur su savo vaikais mažame kambaryje virš baro, San Paulo mieste.
Mama užregistravo vaikus į vieną programą, kuri mokydavo vaikus rašyti ir skaityti.
Bet kai Luizui Inaciui suėjo 12 metų jis jau pradeda dirbti ir padėti seimai. Dirba drabužių fabrike, kaip padėjėjas vienoje įmonėje, pardavinėdamas vaisius gatvėse ir netgi gatvėje blizginant kitų žmonių batus už keletą centų (Brazilijoje yra popularus darbas tarp labai vargingų žmonių, ypač vaikų, kurie vaikščioja ten kur yra daugiau advokatų, inžinierių, verslininkų, t.t., ir siūlo tokią paslaugą).
Kai jam buvo 14 metų įsidarbina vienoje baldų gamykloje, kur pirmą kartą oficialiai pagal įstatymus dirba. Po to dirbo vinių gamykloje ir jam pavyksta įstoti į technikinę santechikų mokyklą, kurią po 3 metų baigė. Paskui pradeda dirbti viename metalurgijų įmonėje, kur per nelaimę praranda vieną kairės rankos pirštą.

1968m. jis įstoja į metalurgų prosąjungą. 1969m. tampa vienu iš prosąjungos lyderių. 1975m. išrinktas šios tos prosąjungos prezidentu. 1978m. yra vėl išrinktas prosąjungos prezidentu ir labai aktyviai organizuoja masiškus streikus, kas buvo nelabai įprasta tais laikais, kai Brazilijoje vyravo diktatūrinis, militarinis režimas.

Per streikų judėjimus atsirado įdėja sukurti darbininkų partiją, ir 1980m. kartu su prosąjungų draugais, su intelektualais, menininkais, katalikais iš Laisvės Teologijos filosofijos, Luiz Inacio LULA da Silva įkūria “Partido dos Trabalhadores” – PT (Darbininkų partiją).
Lula yra tokia pravardė, kuria visi pradėjo jį vadinti, o paskui oficialiai pridėta prie jo vardo, kuris dabar tapo Luiz Inacio Lula da Silva

Lula nuo pačios pradžios stebindavo su savo neįprastai didele charizma. Iš tikrųjų, kas jį išskyrė nuo kitų politikų ir lyderių būdavo - paprastumas, nuoširdumas ir jautrumas. Nuo pat pradžios jam svarbiausia buvo savo dėmesį ir rūpestį skirti tiems, kam reikia pagalbos.

1981 metais per vieną streiką Lula yra suimtas ir išvėžtas į specialų militarinio režimo policijos departamentą ir sėdėjo 20 dienų (kur dažnai siunčiami žmones dėl neleistinų politinių veiksmų ar cenzūros laužymo, t.t. Neretai ten vykdavo kankinimai. Bet nėra žinių, kad Lula buvo kankintas).
1982m. Lula yra kandidatas į San Paulo valstijos gobernatoriaus postą, bet nelaimė.
1984m. jis yra vienas iš pagrindinių žmonių, kuris dalyvauja už tiesioginį balsavimą išrinkti Respublikos prezidentą. Bet nepavyksta ir tais metais dar kartą Brazilijos prezidentas yra išrinktas netiesioginiu būdu (Kongresas išrinkdavo). Protestuodamas Lula su partija nedalyvauja tuose rinkimuose.
1986m. jis yra išrinktas deputatu į Nacionalį Kongresą už San Paulą, tiesioginiu būdu (tik išrinkti prezidentą buvo galima per netiesioginį būdą), ir turėjo tų laikų balsavimo rekordą.
1988m. metais dalyvauja aktyviai naujos Konstitucijos formavime.

Lula’o lyderystė partijoje buvo visada neginčijama, nepaisant kitų diplomuotų ir garsių narių. Dėl jo charizmos ir sugebėjimo prieiti prie žmonių, derinti, susitarti, įtikinti su šiluma ir paprastumu.
Bet Lula, savo politinės karjeros pradžioje buvo per daug spalvingas ir linkęs į kraštutinumus. Dėl to 1989 metais, kai pirmą kartą nuo 1964, kai prasidėjo militarinis rėžimas, buvo prezidento rinkimai tiesioginiu būdu, jis pralaimėjo antrame ture Fernando Collor de Mello (kuriam po poros metų, dėl keletos skandalų, buvo apkalta).
Tais laikais, kai Berlyno siena ir komunizmas griūva, Lula’o įvaizdis (barzdu, dažnai apsirengęs be kostiumo), istorija (streikai, vargingos šeimos vaikas, kilęs iš mažo vargingo kaimo), išsilavinimas (neturintis jokio diplomo), kalba (dažnai primenama Fidelo Kastro kalbas... arba šiandieninio Hugo Chavės kalbas) - buvo nepalanku.
Dauguma darbininkų ir paprastų žmonių jį mylėdavo, tačiau turtingi žmonės, galingos grupės, daugelis tradicinių šeimų jo bijojo.
Yra dabar pripažinta, kad tų rinkimų metu daugelis televizijos kanalų, laikraščių ir radijų buvo šališki, palaikė Fernando Collor de Mello, prieš Lulą.

1994m Lula vėl bando tapti Brazilijos prezidentu, bet tais metais Fernando Henrique Cardoso buvo per daug populiarus, juk buvo pagrindinis žmogus, kuris dalyvavo sukuriant “Realą”(nauji Brazilijos pinigai) ir sumažinant drastiškai inflaciją. Be to, Lula, savo kalbose, dar buvo per daug prie kraštutinimų, prie ryškių keitimų ne tik socialinėse sferose, bet ir ekonomikoje. Lula lieka antras rinkimuose.
1998 metais Lula lieka dar karta antras, Fernando Henrique Cardoso - laimi antrą kartą.

Lula su laiku ir per pralaimėjimus tampa vis brandesniu ir pamažu palieka radikalų toną, vis mažiau kalba apie drastiškus pasikeitimus, o kalba apie rimtus ir tvirtus žingsnius socialinėse sferose. Savo kalbose drastiškos priemonės lieka tik prieš badą, o kalbant apie ekonomiką jau pagrindinis žodis yra stabilumas.
Bando sudaryti vis margesnę koaliciją, ir sekančiams rinkimams kviečia vieną dešiniosios tradicinės partijos lyderį būti vice-prezidentu, jei bus išrinktas.

2002 metais Brazilijos žmonės jau labai norėjo pasikeitimo. Fernando Henrique Cardoso eroje gilinosi per daug į ekonomiką, o per daug apleido socialines sferas. Atėjo metas Lula’ui, ir jis yra išrinktas rekordiniu balsų kiekiu.

2003 sausio 1 dieną yra inauguravimas ir Luiz Inácio Lula da Silva tampa oficialiu 35° Brazilijos Respublikos prezidentu.
Pasirašydamas Kongrese prezidento įgaliojimą, jis atsistoja ir kreipiasi į senatorių minią Kongrese, į minią žmonių kurie laukia lauke ir į milionus žmonių, kurie žiūri per televiziją, ir sakė verkdamas: “Aš buvau taip sumenkintas dėl to, kad neturiu universiteto diplomo, o šiandien gaunu savo pirmą diplomą: mano šalies prezidento diplomą!”

Visi paplojo ir daugelis verkė kartu su juo. Pripažįstu, kad buvau namie ir atsistojau nuo kėdės ir paplojau. Nes jis įrodė, kad viskas yra įmanoma, jei tikrujų norime, stengiamės ir tikime.

Prisimenu, kad kai papasakojau vienam žmogui, čia Lietuvoje, apie Lulą ir apie tuos įvykius inauguracijos metu Kongrese, jis mojavo ranka ir pasakė 2 dalykus: “Tapo prezidentu be aukštojo išsilavinimo? Anedoktas” ... “Vyrai negali verkti, tuo labiau lyderis negali verkti ir parodyt savo jausmus viešai. Jis yra silpnas...”

Man buvo juokingi tie du teiginiai. Pirmas teiginys – įrodė, kad mažas akiratis to žmogaus, o antras – viduramžių mąstymas. Ir faktai jam atsakė:
Jei Lula’ui truksta teorinių žinių, jis turi pakankamai gyvenimo žinių, ir savo sugebėjimu derinti ir suburti žmones padėjo jam sukviesti aplink saves kompetetingus ir patikimus žmones.
Nuo 2003 metais iki šiol (nes jis buvo vėl išrinktas 2006 metais antrai kadencijai iki 2010m.) Brazilijos ekonomika užaugo labai daug, ir yra labai stabili.
Šita šalis su Lula gavo ir įgyja vis didesnį pasaulio pripažinimą (pvz.-buvo išrinkta organizuoti futbolo Pasaulio čempionatą 2014m. ir Olympinius Žaidimus 2016 metais).
Šią krizę, kurią jautė daugelis šalių nuo praeitų metų – Brazilija, paliginus, labai mažai jautė.
Lula’o populiarumas per visą savo kadenciją pasiekia rekordus... ir tai tarp mažų, vidutinių ir aukštų klasių žmonių.
Per ši laiką Brazilija turi vis didesnį vaidmenį ir tarptautinėse derybose.
Didžiausi pasaulio lyderiai, tarp jų Obama, Sarkozy, Merkel, Azijos lyderiai, Afrikos lyderiai, pripažista, kad Lula gali padėti spręsti didžiausius šiuolaikinius konfliktus ir prašo Brazilijos prezidento, kad dalyvautų vis aktvyiau derybose kaip israeliečių, paliestiniečių diskucijose ir pasaulio skurdo problemos sprendimuose.

Lula verkia kai Rio de Žaneiras yra išrinktas organizuoti 2016 m. Olimpines Žaidynes




Dar savo inauguracijos kalboje, jis pasakė: “Jeigu mano kadencijos pabaigoje visi brazilai galės ryte pusryčiauti, dieną pietauti ir vakare pavakarienauti - aš atlikau savo misiją.”
O šiandien 44 milionų brazilų yra vienoje sukurtoje programoje, kuri rūpinasi žmonių maitinimu.

Kitas pavyzdys. Lula’o vaidmuo šiuo metu pasaulyje buvo praeitą savaitę kai Lula priėmė Izraelio prezidentą. Lula bando pasiekti susitarimą tarp israeliečių is paliestiniečių, pasiekti lauktą taiką. Kadangi jis aplankys tą rajoną kovos mėnesį, jis pasiūlė vieną dalyką, kuris simbolizuotų taikos pasiekimą: Lula nori organizuoti vienas futbolo rungtynes – Brazilija prieš komandą sudarytą su puse israeliečių ir puse paliestiniečių. Ir kadangi futbolo komandoje turi būti 11 žaidejų, jis pasisiūlė būti vienuolikyuoju ir žaisti kartu.

Su paprastumu, nuoširdumu ir atkaklumu Lula vadovauja Braziliją ir yra gerbiamas visame pasaulyje ir suteikia vilties daugeliui žmonių per savo veiksmus ir istorija,

Apačioje klipas iš filmo "Lula, o filho do Brazil" (Lula, Brazilijos sunus). Čia trūputį pavaizduota ką bandžiau papasakoti jums.


Rašė Vladas Bartochevis,

Muzika

Rašo Eglė Knygauskaitė (Lietuva)

Muzika įkvepia. Švelnus rytų vėjas... Net nepagalvotum, kad smuikas taip gerai gali suprasti jausmus. Kad jis gali pakartoti keisčiausias tavo nuotaikas. Įkrenti į muziką ir pasineri į lengvai banguojančią harmoniją. Tobulai sudėtą kūrinį.

Kas yra muzika? Ar galima gyventi be muzikos? Ar galima kurti be muzikos? Ar galima išgirsti tylą muzikoje? Muzika – yra realybė, kurioje gyvename. Čia sudėta viskas ką žmogus pasiekė. Muzika lydi žmogų visą gyvenimą, nuo lopšio iki paskutinio atodūsio. Muzika yra aukščiausias kūrybos taškas, apibendrinantis visa kita ką žmogus sukūrė. Muzika kine, muzika teatre, muzika dailėje, muzika istorijoje... Tai žmogaus kūrinys, kurį galima pavadinti dievišku.

Muzika grąžina prisiminimus. Gali pajusti švelnų pirmą meilės prisilietimą, gali matyti besišypsantį artimą draugą, gali nukeliauti į lankytą šalį, muzikoje gali pajusti ką tik užplikytos kavos kvapą, gali pajausti vėsą, karštį, aistrą, nusivylimą, įkvėpimą. Muzika gali priminti judesius po širdimi to, kurio tu dar nepažįsti... ir su kuriuo niekada nebesusipažinsi... Prisikėlęs liūdesys priverčia pravirkti...

Kodėl mums mažiems motinos dainuodavo? Mums daina teikdavo nusiraminimą, poilsį, pasitenkinimą ir saugumą. Girdint ramią, lengvą muziką kūdikis lengviau užmiega.

Paauglystė nuo muzikos neatsiejama. Muzika – sustiprina emocijas, kurios paauglystės laikotarpyje būna chaotiškos. Kyla noras klausytos maištingos, chaotiškos, aštrios muzikos.

Aplankius pirmai meilei- muzika vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų, nes tik muzikoje dažnai galime išgirsti žodžius, gražiausiai apibūdinančius šį jausmą. Net ir nelaimingos meilės atveju gimsta muzikiniai šedevrai, sugebantys žmoguje pažadinti romantišką kančią.

Vestuvės, krikštynos, gimtadieniai, religinės šventės- neapsieinama be muzikos.

Skirtingų tautų religija žengia žingsnis į žingsnį su muzika. Giedama ir dainuojama, siekiant aukos Aukščiausiajam. Nesvarbu iš kurio pasaulio krašto, kokia odos spalva, koks išsilavinimas, kokios politinės pažiūros – muzika šalia.

Kas yra garsas sudarantis muziką? Tai tik oro vibracija tyloje. Net ne visi ją gali pajusti, išgirsti. Tačiau net ir neturintiems klausos dovanos stengiamasi padėti pajusti muziką ne ausimis, o visu kūnu per vibraciją, sukeltą ritmą. Net negirdintis žmogus gali puikiai šokti, gali jausti muziką.

Muzika yra varomasis variklis, ji mus vienija ir skiria, pykdo ir taiko, linksmina ir liūdina, nuteikia optimistiškai ar pesimistiškai, slopina ir jaudina. Muzika – tai tik viena iš daugelio meno rūšių, padedanti atskleisti žmogų kaip kūrėją. Muzika visagalė. Muzika beribė. Muziką sukūrė žmogus,

Mano nuomonė,

Šia savaitę Kablelis atneša keletą minčių apie tą klausimą, kurį kelėme praeitą savaitę:
"Europos žmogaus teisių teismas priėmė sprendimą prieš kryžių kabinimą mokyklų klasėse Italijoje"... Ar sutinki, kad valstybinėse įstaigose ir kitose viešose vietose negalima būti religinių simbolių?

Rašo Kristina Survilaitė (Lietuva)
Europos žmogaus teisių teismas savo sprendimu sukėlė labai daug diskusijų. Teismas savo sprendimą uždrausti kryžių kabinimą mokyklų klasėse argumentavo tuo, kad religinių simbolių viešose vietose demonstravimas trukdo pliuralizmo ugdymui. Aš su šia nuomone nesutinku ir manau, kad kuo daugiau religijų ir jų judėjimų, tuo didesnė įvairovė ir religinių simbolių. Jeigu nebūtų draudžiamas viešas jų demonstravimas, tai žmones skatintų domėtis, ką tas religinis simbolis reiškia, taip asmuo daugiau sužinotų apie tą religiją ir gali būti, kad apsispręstų ją išpažinti. Aukščiausiųjų Teismų sprendimai turi precedento galią, t.y. stengiamasi formuoti vienodą teismų praktiką, kai analogiškose arba labai panašiose situacijose teismai turi priimti analogiškus sprendimus. Atsižvelgiant į tai, manau, kad Teismas priėmė netinkamą sprendimą, nes galim susidurti su situacija, kai apskritai bus uždrausta visų religijų simbolika, o tai pliuralizmo tikrai neskatins,
_____________________________________

Rašo Simona Židonytė (Lietuva)
Iš tiesų susidurdami su religiniu klausimu patenkame į gana dviprasmišką padėtį. Iš vienos pusės, valstybinės mokyklos turi visišką teisę ir netgi labiau pareigą kabinti religinius simbolius, jei pagal valstybės įstatus remiantis konstitucija religija yra valstybinė t.y. valstybė atsako už jos platinimą, kartu įtraukdama ir mokyklas kaip vienas iš pagrindinių vaikų socializacijos įstaigų. Kita vertus, daugiaklutūrių viuomenių atstovai patiria diskriminaciją, nes religiniai simboliai pažeidžia jų laisvą apsisprendimo laisvę. Pakabintas kryžius skatina ne tik į jį žiūrėti kaip į daiktą, bet kaip į simbolį- juo tikėti.
Asmeniškai aš palaikau antivalstybinę poziciją ir nepritariu griežtos simbolikos brūkimui į lavinimo įstaigas. Per daug skirtingų tikėjimų žmonės leidžia savo vaikus į valstybines mokyklas, todėl per prievartą brukti religiją ar paprasčiausius religinius simbolius- tiktai ne išeitis,
_____________________________________

Rašo Vladas Bartochevis (Brazilija / Lietuva)
Aš seniai supratau, kad yra kažkas daugiau nei mūsų akys sugeba pagauti.
Dėl to visada labai domėjausi religijomis ir kas yra ta Paslaptis, apie kurią kalba budistai, musulmonai, krikščionys, žydai, bahajai, agnostikai, netgi ateistai. Man labai įdomu ir dėl to, kad visi iš esmės kalba apie tą patį, eina link to paties, ir nesusitaria tik dėl to, kad vienas eina per vieną kelią, kitas per kitą kelią.
Kadangi visada norėjau tvirtos tiesos, o ne tiktai saldžių nuraminančių argumentų – visada buvau labai kritiškas ir tuo pačiu metu – atviras viskam. Už tai galiu pasakyti nepaviršutiniškai ir be emocijų, ką supratau. Supratau, kad visos religijos yra teisios (p.s.-čia niekaip nekalbu apie sektas), bet nei viena neturi visos tiesos.
Nes kiekviena religija žiuri į tą Paslaptį iš savo pusės, tačiau ta Paslaptis yra didžiulė. Nei viena religija negali pamatyti Ją visą, kiekviena religija mato tik vieną tos Paslapties dalį...tai ir būtent pateisina religinį dialogą, juk logiška! – vienintelis būdas geriau susipažinti ir geriau suprasti tą Paslaptį... O kai kažkas užsidaro savo religijoje, yra ta pagunda manyt, kad “ta dalis”, kurią sugebi pamatyti, yra visa visuma, visa Paslaptis – ir tada fanatizmas ir save ar/ir kito apgaudinejimas.
(p.s.-ateistai nemato jokios Paslapties, tačiau ir nemato visos realybės. Niekas negali pamatyti visos realybės. Už tai ir jie turi pripažinti, kad neturi visos tiesos).

Rašau visa tai, nes kol nesusitaikysime, kad mūsų tiesa nėra visa tiesa – bus sunku diskutuoti apie temas, kaip pvz.- religinių simbolių draudimas bendrose vietose...Beje, bus sunku diskutuoti apie bet ką.
Turime galų gale ištrinti iš mūsų lūpų ir minties žodžius “geresnis” ir “blogesnis” kai žiūrime į save ar į kitus. Nes vienintelis tinkamas būdvardis yra “skirtingas”. Mes visi esame skirtingi, ir tai būtent vienija mus. Esame lygiaverčiai, ir turime turėti tas pačias teises.

Mano nuomone apie religinių simbolių draudimą viešose vietose yra labai aiški: viešos vietos, bendros vietos – yra visų Valstybės piliečių, tad turi būti neutralios.
Bet kokioje Valstybėje kur musumonai, krikščionys, budistai, žydai t.t., moka vienodus mokesčius, turi tas pačias pareigas - ar teisinga užeiti į ligoninę, mokyklą ir pamatyti ant sienos kryžių arba ant stalo Budos statulelę?

Kadangi viskas kas vyksta “makro” lygmenyje galima pamatyti ir geriau suprasti “mikro” lygmenyje, pateiksiu vieną pavyzdį:
Viena šeima – tėtis, mama, du sunūs (Jonas ir Petras). Tėtis yra protestantas, mama katalikė, Jonas tapo budistu, Petras - ateistu. Kiekvienas berniukas turi savo kambarį ir ten pastato ką nori. Jonas turi ant stalo didelę Budos statulelę. Petras kabino ant savo kambario sienos daug F.Nietzsche’s ir J.Saramago’o pasakymų. Tėtis ir mama turi bendrą kambarį, bet mama tik padeda savo mylimos Mergelės Marijos statulelę ant savo stalčiaus, prie savo lovos. Svetainė yra pripažinta bendru kambariu, tad joje nėra jokių asmeninių tikėjimų simbolių.
Įsivaizduokime jeigu svetainėje ar virtuvėje, kur visi sėdi ir bendrauja, pavyzdžiui - Jonas norėtų padėti Budos statulelę, nes jam labai svarbu. Ar jeigu mama norėtų kryžių pakabinti viduryje sienos... Tai būtų prievarta.

Reikalauti, kad būtų uždrausta kabinti kryžių ar pastatyti Budo statulelę viešose vietose, nereiškia būti prieš Kristų ar prieš Budą. Tai reiškia būti už pagarbą ir vienybę! Pagarba ir vienybė neateina per prievartą, o tik per supratingumą,
______________________________

Rašo Renata Kovzan (Lenkija / Lietuva)
Daug ir įvairiai galima diskutuoti šia tema. Tuos žmonės kurie prieš kryžių kabinimą galima ir turime suprasti, jai laikome save demokratais ar tiesiog išsilavinusiais ir tolerantiškais žmonėmis. Turime gerbti kaip savo religija taip ir kitu žmonių. Kiekvienam yra savas. Bet ir jie turi gerbti mus, kurie jau per kelis tukstancius metu ir daugiau neša ir kovoje už savo tikėjimą.
BET, nepasaint to esu už kryžių kabinimą. Italyje, dauguma žmoniu sudaro katalikai, todėl mažuma daugeliui turi paklūsti, tai buvo iš senu laiku, o dauguma (katalikai) iš savo pusės gerbti mažumą. Man lb gaila kad uždraudė kryžiu kabinima, nes tai tik labiau skatina kataliku mažėjima, atverė duris naujams tikėjimams (negaliu pasakyti religijom) nes religija tai šventa ir tai ne tik tikėjimas bet ir pagrįsti faktai, žmonių gyvenimai... . Uždrausti kryžių kabinimą mokykloje, atrodo smukmena, bet iš jų ir susidaro dydelis tikėjimas, religija, daug lb daug ka išmokstam, su kuo susipažįstam mokykloje, pasilieka visam gyvenimui, ir man lb gaila ir apmaudu kad iš vaiko atima pavyzdį kaip gyliai reikia tikėti Dievu ir nebijoti ir ne gėditis tuo parodyti !!! Aš tikiu Dievų ir žinau kad niekas, niekas ir niekada nepakeist mano nuomonės, tik JIS (Dievas-Dievo Sunus Jezus-ir Šventoji dvase) ir AŠ sudaro dydelė religija, kuriuo pagrindas yra begalinis ir tvirtas tikėjimas,
______________________________

Rašo N'cok Lama (Bisau Gvinėja / Portugalija)
Atrodo, kad visi pamiršo, kad buvo vardan Dievo, kad įvyko Kryžiaus karai, kurie atverė duris sukurti imperijas ir turtus.
Žinoma, kad visas šis triukšmas, kuris kyla dėl kryžių yra, mano nuomone, būdas nukreipti mūsų dėmesį nuo svarbesnių problemų.

Mano šalyje (Bisau Gvinėja) 1996 metais vienuolė įkūrė vieną mokyklą. Po kiek laiko ta mokykla buvo priversta pakeisti savo politiką, nes mūsų šalys pagal konstituciją - neturintys valstybinės religijos, kiekvienas turėjo laisvę priklausyti tai religijai, kuria norėtų tikėti.
Tačiau niekas nekalbėjo apie kryžius ar kažką panašaus.

Kai žiūriu į tą nuosprendį prieš Italijos, ir kai prisimenu, kad čia Portugalijoje buvo daug politinių partijų, kurios irgi pradėjo susipriešinti prieš valstybę su argumentu, kad kryžius mokyklose galėtų įtakoti mokinius ir pažeisti savo tikėjimo laisvę ir kulturą – galvoju, kad turėtų labiau žiūrėti į kitas problemas ir atsargiau pulti Bažnyčią, kuri pagal mane – turi labai svarbų vaidmenį visuomenės ugdyme ir kiekvieno asmens moralei.

Manau jeigu Italija turi būti nubausta, tai tegu ne dėl kryžių mokyklose, o dėl savo imigracijos politikos, kurią Berlusconi sukūrė prieš imigrantus. Tačiau kadangi šita politika turi daug galingų šalininkų, buvo gražiai palikta šone ir pradėtas puolimas prieš Bažnyčią, kuri būtent kovoja prieš šiuos pono Berluscon’io imigracijos įstatymus.

Manau iš esmės kas pralaimėjo Strasbūro Teisme dėl religinių simbolių, nebuvo tiktai Italija, tačiau visas krikščionių pasaulis.
Dabar pažiūrėsime, kai išims visus križius iš viešų vietų sienų, kas bus toliau.
Gal ateityje bažnyčios jau nebegalės išreiškti ant savo stogų kryžių, kurie galėtų priminti, kad egzistuoja?
Mano nuomone, kad žmones išskiria ne religija, o politika,
____________________________

Rašo Dorota Skonič (Ispanija / Lietuva / Lenkija)
Mokyklą lanko ne tik tikintys vaikai. Dažniausiai tų netikinčiūjų yra dauguma. Mokykla tai mokymo įstaiga, o kryžiai mokykloje užsiliko dar nuo viduramžių, kai mokyklos veikė prie vienuolyno ir visi mokytojai buvo vienuoliai arba vienuolės.
Nors yra labai daug negatyvių dalykų kurie vyksta ar vyko pasaulyje del bažnyčios kaltės apskritai, vis dėlto labai gerai žinau kad būtent krikščionybė labai prisidėjo prie Europos kultūrinės ir civilizacinės raidos. Bet man atrodo, kad pasaulyje būtų daug mažiau konfliktų, jei žmonės mokėtų atskirti dvasingumo lavinimą nuo politinės ideologizacijos ir palikti religijai tiktai tą pirma sritį.

Tokie religiniai konfliktai, kaip kryžių kabinimo draudimas ir t.t. ansiranda ten, kur susiduria kelios skirtingos religijos ar skirtingos pasaulėziūros. Tam tikra prasme kiekviena religija tai organizacija, kuri nori dominuoti ir valdyti tam tikrą politinę erdvę. Baisu pripažinti, bet vieni šiurpiausių karų įvyko būtent dėl tarpreliginių nesutarimų. Religinės mažumos irgi visada ir visur kentė mažesnę ar didesnę diskriminacija, tad labai džiūgina tai, kad dabartinis pasaulis eina link vienlytės visuomenės mirties. Dabar visi turi išmokti sugyventi su labai skirtingais žmonėmis. Religija taip pat turėtų būti atskirta nuo tam tikrų sričių, visuomenės gerovės labui,
____________________________________

Rašo Frank Van den Berg (Olandija)
Keliems žmonėms religiniai simboliai viešose vietose yra problema, nes negerbia valstybės neutraliteto. Pavyzdžiui - kryžius ant sienos rodo, kad toje vietoje yra katalikų.
Iš esmės šitie žmonės yra teisūs. Nes valstybė turėtų atostovauti visų religijų žmonėms. Yra sunkiau jaustis patogiai savo šalyje, jeigu valstybė skleidžia tokią “neteisingą religiją”, savo koncepcijoje.

Bet galima argumentuoti, kad be religijų išsireiškimų – valstybė skleidžia ateismą. Ir ateismas yra tikėjimas, kaip kitos religijos.
Tai gal geriau būtų jeigu valstybė paliktų šias problemas spręsti žemiasniems lygiams, pvz.- mokyklos vadovybei. Šitaip tampa lengviau įkūrti mažumos religijos mokyklą.
Tačiau geriau pagalvojęs – dar ne idealus sprendimas, juk negerbiamas individualizmas. Jeigu, pavyzdžiui, yra vienas hinduistas itališke kaime, niekas neįkurs jam hinduiztų įstaigos. Tad, žiūrėdamas iš šio kampo, manau yra geriau uždrausti visus religinius išsireiškimus.

Matome, kad visiška religijų laisvė ir religinių išsireiškimų draudimas, turi pliusus ir minusus. Tačiau aš, ateistas ir už individualizmą, galvoju, kad valstybė uždraustų religinius išsireiškimus yra geriausias sprendimas. Taigi, tai gerai veikia Prancūzijoje...,