Priešpaskutinysis ir paskutinis

Anselmo Borges yra Koimbros Universiteto profesorius, pripažintas Europoje ir kitur pasaulyje kaip vienas iš autoritetingiausių Teologijos ir Filosofijos specialistų. Su pačiu jo leidimu, išvertėme šį tekstą, kurį jis parašė balandžio 23 dieną ten, kur jis rašo kiekvieną šeštadienį - Portugalijos "Diário de Notícias" laikraštyje.

Vasario ir Balandžio mėnesiais dalyvavau keletame simpozijumų ir seminarų, kalbėdamas apie tokias temas kaip – mirtis, anapus ir gedulas, ir kiekvieną kartą buvo pilnos salės. Paskutinėje konferencijoje, Koimbros Universitete, susirinko 865 žmonių. Taigi, nepaisant, kad gyvename tokiu laiku, kai mirtis tapo tabu (žmonės apie tai nekalba), žmonės vis galvoja apie ją. Ar būtų įmanoma apie ją negalvoti, nepaisant, kad ji yra neįsivaizduojama? Kalbama, kad filosofas Michel Foucault, savo paskutinėmis dienomis ligoninėje, būtų pašnibždėjęs: "le pire c'est qu'il n'y a rien à dire"(blogiausia yra ta, kad nėra ką pasakyti) –dėl to, kad neįsivaizduojama – ¬ji priverčia apmąstyti.

Žinoma, galime sakyti, kad mirtis yra natūralus dalykas. Portugalų kalba yra pesimistiška: žodis „nada“(nieko) kilęs iš „res nata“(gimstamas dalykas) – viskas, kas gimsta – miršta. Gyvenimas yra kaip žvakė, kuris užgęsta. Bet štai yra religinis ateistas Ernst Bloch, kuris protestuoja: žmogus nėra žvakė. Žmogaus mirtis nėra sumenkinta į biologinę mirtį, nes Žmogus yra būtybė, savimonė, kuris numato, kuris beribiai klausia, irgi apie tai kas yra už mirties. Dar Bloch: „lavonas yra įrodymas, bet lavonas ne neatsako į visus klausimus“ (dėl to svarstė pastoviai apie mirties paslaptį, kad galėtų pasakyti, kad žmogaus esmė yra nežemiska kaip mirties – ką tai reiškia galima diskutuoti).

Pedro Laín Entralgo, gydytojas ir filosofas, nesustojo kartoti: mokslų žinojimas yra tikslus, bet jis kalba apie tai, kas yra priešpaskutinis. Paskutinis(kodėl yra kažkas ir kodėl nėra nieko?, kodėl egzistuoju būtent aš?, yra Dievas?, yra gyvenimas po mirties?, po mirties, viskas baigiasi?) yra tikejimo žinojimas, priimtinas, bet neaiškus. Yra kvaila sakyti: aš žinau, kad yra Dievas, aš žinau, kad yra gyvenimas po mirties; bet yra vienodai kvaila pasakyt: aš žinau, kad nėra Dievo, aš žinau, kad viskas baigiasi po mirties. Yra priežasčių tikėti ir priežasčių netikėti. Vienaip ar kitaip, tikintis turi suprasti netikintį, ir netikintis negali išmesti visus tikinčius į neišmanymo ir prietaringumo prieglobstį.

Priešais paskutinįjį, viskas yra nenusakoma. Witt-Genstein sako: „Jaučiame, kad netgi jeigu visiems įmanomiems moksliniams klausimams būtų gavę atsakymus, mūsų gyvybiškų problemų klausimai net nebūtų buvę liesti.“ Ir: „Tikėti kažkokį Dievą reiškia suprasti gyvenimo prasmės klausimą. Tikėti kažkokį Dievą reiškia, kad pasauliniai faktai dar nėra viskas. Tikėti Dievų reiškia matyti, kad gyvenimas turi prasmę. Bet Pascal jau perspėjo: „Nesuprantama, kad yra Dievas, ir nesuprantama, kad Jo nėra; kad siela yra su kūnu, kad neturime sielos; kad pasaulis buvo sukurtas, kad jis nebuvo sukurtas, t.t.“ Umberto Eco pasakė neseniai Diário de Notícias laikraščio reporteriui - João Céu e Silvai: „Manau, kad žmogus yra religinis gyvūnas, kuris bijo mirties ir visų baisių dalykų. Patogiau yra tikėti Dievu, ir tik filosofai gali ištverti Jo nebuvimą.“ Ar tikrai taip? Jürgen Habermas, ko gero didžiausias filosofas dar gyvas, po tragiško 2001 m. rugsėjo prisipažino vienoje jo kalboje dėl „Glauben und Wissen" (Tikėti ir žinoti) temos: „ Prarandant tikėjimą į prisikėlimą, lieka aiški tuštuma. Yra tas klausimas, kuris netyla: kas padarys teisingumą už nekaltas aukas?

Šiomis Šv. Velykų dienomis, krikščionai švenčia tai, kad Jėzus nukryžiuotas ir nužudytas nepasiliko mirties nieke, nes pilnas ir amžinas Dievo gyvenimas jį rado. Kaip neseniai pripažino Benediktas XVI, daug krikščionių jau nebetiki ir yra pasimetę. Bet irgi yra tiesa, kad krikščionybė vis dar stovi arba žlunga pagal tai ar tiesa ar ne, kad Jėzus yra Gyvas Dieve.

Tuo, kas yra esminis ir lemiamas, prieštaringas teologas Hans Küng sutinka. Jis klausia naujame jo darbe Was ich glaube (Mano tikėjimas): „Ir jeigu aš klydau ir po mirties įeičiau ne į amžiną gyvenimą, o į nieką? Jeigu taip būtų – jau sakiau daug kartų ir esu įsitikinęs -, bet kuriuo atveju mano gyvenimas būtų buvęs geresnis ir su daugiau prasmės, negu būtų buvę be šios vilties.“

Išvertė Vladas Bartochevis

João Carlos Martins

João Carlos Gandra da Silva Martins, gimęs 1940 metais Brazilijoje, San Paulo mieste. Buvęs pianistas ir geriausias Johano Sebastiano Bacho atlikėjas, šiandien – tapo dirigentu ir įvairių socialinių sluoksnių žmonėms suteikia muzikos ir gyvenimo pamokas.

Jis buvo pripažintas kaip žmogus, kuris geriausiai įkūnijo J. S. Bacho kūrybą. Tačiau įvairios sveikatos problemos ir tragiškas įvykis neleido, kad geriausias J. S. Bacho atlikėjas, kuris sugebėdavo per vieną sekundę paspausti 21 natą, tęstų savo karjerą taip kaip norėjo.
Bet jis įveikė ir toliau kiekvieną dieną įveikia visus sunkumus, kad darytų tai kuo tiki ir gyventų prasmingai su entuziazmu.

Įraše, apačioje, yra vieno filmo ištrauka, kurioje pats João Carlos Martins pasakoja pagrindinius savo gyvenimo faktus. Filmas vadinasi „Gyventi gyvenimą“ ir vaizduoja žmonių išgyvenimus ir sunkumų įveikimą. Režisierius pakvietė João Carlos Martins užbaigti šį filmą su savo istorija. (Po įrašu parašysiu jo dviejų minučių trunkantį pasakojimo vertimą... P.S. po šio pasakojimo rodo jį , diriguojantį savo orkestrui- visiems filmo dalyviams).

"Aš pradėjau mokytis groti pianinu, kai man buvo 8 m. Kai man buvo 13 metų - jau grodavau visoje Brazilijoje. Kai man 18 m. pradėjau mano tarptautinę karjerą. Kai man 20 m. pradėjau groti įžymiojoje Carnegie Hall. Bet kai man buvo 26 metai aš nukritau žaisdamas futbolą ir praradau pirštų mobilumą.... ir aš pastebėjau, kad jeigu aš nepanaudočiau mano ketvirto dešinės rankos piršto aš praktiškai galėjau sugrąžinti greitį. Taip ir grojau, bet po 7 metų aš pradėjau jausti „pasikartojančių judesių sindromą“ ir turėjau dar kartą pasitraukti iš muzikos. Tada aš pradėjau vėl mokytis, vėl tobulintis, ir vėl sugrįžau. Tačiau vieną dieną išeidamas iš teatro, Bulgarijoje, Sofijos mieste, vienas vagis smūgiavo mano galvą su metalo gabalu, ir po šio įvykio pablogėjo visas mano dešinės rankos judesys. Po metų aš vėl sugebėjau spausti tas garsiąsias „21 natas“ per sekundę ir grįžtu į Carnegie Hall, bet po 2 metų gydytojai kviečia mane ir sako - „Turėsime ištraukti vieną nervą iš tavo dešinės rankos ir niekada nebegalėsi groti pianinu“... Prasideda mano nauja karjera, dabar pratiškai tik su kaire ranka... bet auglys nurašė ir mano kairę ranką. Tai subūriau jaunimą ir sukūriau orkestrą su jaunimu, sukūriau kitą orkestrą su profesionalais, juos susijungiau į vieną ir vežiau šį orkestrą į Carnegie Hall. Grojome tą dieną Brazilijos himną, ir kai baigėme, aš atsisukau į publiką ir pamačiau teatro viršuje Brazilijos vėliavą... aš padėkojau Dievui, kad esu brazilas, ir kad man pavyksta daryti muziką ir atnešti muziką iki mano gyvenimo pabaigos."

Po auglio kairėje rankoje, kai buvo aišku, kad greičiausiai nebegalės groti pianinu, jis nusprendė vėl mokytis ir įstojo i dirigentų mokyklą (jam tada buvo apie 60 metų). Ir po 6 metų tampa dirigentu.
Jis su drąsa sutinka kiekvieną dieną ir įveikia sunkumus vieną po kito. Pvz.- šiandien negalėdamas laikyti lazdelės nei perversti partitūros, jis ilgai sėdi prie natų - tol kol išmoksta mintinai visas simfonijas, prieš kiekvieną pasirodymą.

Apačioje João Carlos Martins pasirodymas San Paule. Pradžioje jis groja pianinu, nepaisant rankų judesio problemų, ir po to atsikelia ir diriguoja savo orkestrui. Pabaigoje prisijungia prie orkestro viena Rio de Žaneiro Sambos karnavalo mokykla, kuri šiais metais papasakojo João Carlos Martins istoriją su pavadinimu „Muzika laimėjo“. P.s.- Ši mokykla tapo San Paulo Karnavalo čempione.

Jis pasakė: „Žinoma jaučiu didelę nostalgiją iš tų laikų, kai galėdavau groti mano mylimu pianinu, bet mano rankų problemos yra praeities dalykas. Dabartis yra būti šio nuostabaus orkestro vadovu... Kiekvienas mano orkestro narys yra mano pianino nata.“

"Kableliui" parengė ir parašė Vladas Bartochevis

Pranašiškos religijos

Anselmo Borges yra Koimbros Universiteto profesorius, pripažintas Europoje ir kitur pasaulyje kaip vienas iš autoritetingiausių Teologijos ir Filosofijos specialistų. Su pačiu jo leidimu, išvertėme šį tekstą, kurį jis parašė kovo 5 dieną ten, kur jis rašo kiekvieną šeštadienį - Portugalijos "Diário de Notícias" laikraštyje.

Tęsiu praeitos savaitės svarstymą apie pasaulio religijas. Šiandien, apie pranašiškas, abraomines, monoteistines religijas.

Pirmiausia – judaizmas. Kiek krikščionių atsimena, kad Jėzus buvo žydas ir kad pirmieji mokiniai taip pat? Negalime pamiršti to, kas yra bendro tarp judaizmo ir krikščionybės. Taip pat krikščionys tiki, kad yra tik vienas Dievas, kuris yra pasaulio ir istorijos kūrėjas ir dailininkas, kuriuo žmogus gali pasitikėti. Taip pat priima Hebrajų Bibliją(„Senasis Testamentas“) ir meldžiasi Psalmėmis. Taip pat krikščionys siejasi per teisingumo ir taikos skatinimo etiką, remdamasi Dievo meile ir meile kitiems. Kaip pasakė Tomas Manas(Thomas Mann) – „Dešimt Dievo įsakymų yra žmogaus padorumo uola... žmogaus elgesio Abėcėle“.

Šiandien yra 1 300 000 000 musulmonų, kurie seka pranašą Mahometą, kuris yra Islamo pagrindas. Taip kaip žydai ir krikščionys, musulmonai tiki vienu vieninteliu Dievu, gailestingu kūrėju, istorijos teisėju. Bet kol žydams centras yra Izraelis kaip Dievo tauta ir žemė, ir krikščionių centras yra Jėzus Kristus kaip Dievo Mesijas ir sūnus, musulmonams centras yra Koranas kaip Dievo žodis ir knyga. Jis yra gyva ir šventa knyga visiems pasaulio musulmonams. Jame surandame gyvenimo modelį, iš kurio susidaro penki Islamo pagrindai: tikėti, kad Alachas yra vienintelis Dievas ir, kad Mahometas yra savo pranašas; melstis penkis kartus per dieną; padėti vargšams; pasninkauti per Ramadano mėnesį; važiuoti bent vieną kartą gyvenime į Meką.

O krikščioniškas modelis? Krikščionių dvasingumo pamato nėra dogmose, kurios yra nesuprantamos, nėra moraliniuose įstatymuose nei didelėje teorijoje, nei Bažnyčios sistemoje. Krikščionių gyvenimo modelis yra paprasčiausiai Jėzus iš Nazareto kaip Mesijas, Kristus, Dievo pasiuntinys. Gyvenime ir mirtyje tikro krikščionio dvasingumo pamatas yra Jėzus Kristus. Tikras krikščionis yra tas, kuris savo gyvenime ir mirtyje stengiasi kreiptis į tą Jėzų Kristų ir į savo Dievo Karalystės Evangeliją. Kryžius yra suprantamas tik tada, kai žiūrime į Jo gyvenimą ir į tuos konfliktus, kuriuos sukėlė. Krikščioniai tiki, kad Jo mirtis nebuvo pabaiga: prisikėlimas reiškia, kad Jėzus yra Dieve, kad mirė ne niekam, bet tikrajai Realybei, tai yra: buvo priimtas Dievo amžinybėje. Jėzus šitaip yra pats krikščioniškas gyvenimo modelis žmoguje.

Nuo šios egzistencinės patirties suvokiame, kad nei viena religija negali būti kaip vienintelis išsigelbėjimo kelias. Kas galėtų reikalauti šios privilegijos? Atvirkčiai - matosi, kad religijos negali konfliktuoti, o turi ieškoti dialogo, pasitaisyti ir tobulintis tarpusavyje, bendradarbiauti.

Kaip aiškino Hans Kung, galime išmokti vienas iš kito, ne tik toleruoti, bet ir bendradarbiauti; turime teisę diskutuoti nuoširdžiai apie tiesą: niekam nepriklauso tiesos monopolijos, nepaisant, kad tai nereiškia atsisakyti pripažinti savo tiesą – „dialogas ir liudijimas neprieštarauja vienas kitam“; kiekvienas gali eiti per savo patikrintą kelią, bet turi suteikti kitiems teisę rasti išsigelbėjimą per kitą religiją. Žiūrint iš šono, yra įvairūs keliai išsigelbėjimui, įvairios pilnavertės religijos, bet kai žiūrime iš vidaus, pavyzdžiui - „man, kaip tikinčiam krikščioniui“ yra tik viena tikra religija: mano religija.
Ekumeninis elgesys reiškia tuo pačiu metu „tvirtumą ir norą dialogui“: „man asmeniškai, pasilikti ištikimam savo krikščioniškam tikėjimui, bet atsiveriant be ribų kitiems.“

Nėra abstrakčios tiesos. Viena vertus, Dievas apsireiškia istorijoje. Kita vertus, religingas žmogus santykiauja su Dievu per savo asmeninės religinės tradicijos konkretinę-istorinę meditaciją.

Išvertė Vladas Bartochevis

Niekas neturi visos Tiesos.

Rašo Vladas Bartochevis
Prisimenu Anselmo Borges paskaitas, kai jis kalbėdavo apie Didžiąją Paslaptį. Kad Ji tokia didelė, kad nei viena kultūra nesugebėtų Jos pamatyti iš visų pusių. Visos kultūros sako tiesą, tą tiesą kurią mato. Budistai nuo savo regėjimo taško apibūdina tą Paslapties dalį, kurią gali pamatyti; krikščionys nuo savo regėjimo pozicijos mato kitą dalį; hinduistai kitą dalį; musulmonai kitą, ir t.t..

Ir tokia tvarka vyksta visi santykiai tarp visų dalykų ir žmonių kiekvieną dieną ir per visą gyvenimą.
Pažiūrėk į kažkokį daiktą, bet kokį. Pastebėk, kad yra neįmanoma pamatyti visų jo pusių vienu metu. Reikia eiti aplink kad būtų įmanoma pamatyti jo visumą, arba paprašyti kito žmogaus pagalbos, kad pasakytų ką matosi iš tos dešinės pusės, kaip atrodo iš kairės pusės, kad būtų galima geriau suprasti tą daiktą.
Taip yra su visais daiktais. Taip yra su visais įvykiais. Taip yra su Didžiąja Paslaptimi. Taip yra su visa realybe, kuri mus supa.

Fizika neleidžia, kad pamatyčiau vienodai tą patį dalyką taip, kaip kitas žmogus, kuris irgi į tą dalyką žiūri, nes paprasčiausiai negaliu užimti tą pačią vietą ir žiūrėti nuo vienodo regėjimo taško.
Istorija irgi neleidžia, kad vienodai pamatytume ir suvoktume kažką, juk niekas neišgyveno tų pačių dalykų.
Psichologija sako, kad kiekvienas žmogus jaučia kiekvieną dalyką kitaip, ir dėl to mato kitaip. Ir niekas negali įeiti į kitą žmogų ir jausti kaip tas žmogus jaučia.

Kiekviena kultūra, kiekvienas žmogus turi savo paties tiesas, kurios yra pilnavertės. Tai gali reikšti nesantaiką, nes visada vilioja pasakyti, kad mano tiesa ne tiktai yra pilnavertė, o yra pati geriausia ir turi viešpatauti.
Bet ir gali reikšti, kad kiekviena kultūra ir kiekvienas žmogus yra man gyva ir turtinga Galimybė suprasti geriau viska, kas supa mane. Ir tada, pagarba ir dialogas yra vieninteliai keliai visapusiškumui.

Mistinės religijos

Anselmo Borges yra Koimbros Universiteto profesorius, pripažintas Europoje ir kitur pasaulyje kaip vienas iš autoritetingiausių Teologijos ir Filosofijos specialistų. Su pačiu jo leidimu, išvertėme šį tekstą, kurį jis parašė vasario 26 dieną ten, kur jis rašo kiekvieną šeštadienį - Portugalijos "Diário de Notícias" laikraštyje.
(P.s.-nuotraukoje Anselmo Borges ir Antonio Calaço)
Kiekvienas žmogus, kuris yra tikrai religingas, jau kada nors savęs paklausė– jeigu bučiau gimęs kitame žemyne, jeigu mano šeima būtų kitos religijos atstovė, tikriausia mano tikėjimas būtų kitoks. Indijoje būčiau hinduistu. Maroke arba Indonezijoje – musulmonu. Israelyje, mano mama būtų žydė ir gyvenčiau pagal judaizmą. Kinijoje būčiau konfucionistu arba daoistu. Japonijoje – šintoistu. Europoje, Portugalijoje – krikščioniu kataliku; Rusijoje – krikščioniu stačiatikiu; Švedijoje – krikščioniu liuteronu.

Šis pratimas, kurį teologas katalikas Hans Kung parašė savo paskutiniame kūrinyje “Was Ich glaube” (“Mano tikėjimas”), yra keleta jo paskaitų, kurias jis vedė Tiubingeno Universitete, rezultatas.

Jeigu būčiau gimęs taip kaip dar vienas iš 1.200.000.000 indėnų, greičiausiai būčiau hinduistu. Tikėčiau sansara(reinkarnavimo ciklas), laiko, gamtos, kosmoso, istorijos cikliniu suvokimu. Sutikčiau, kad viskas paklūsta vienam kosminiam ir moraliniam “amžinam įsakymui”(“Sanata dharma”), per kurį žmonės turi susiorientuoti. Svarbu yra elgtis teisingai. Tikėčiau, kad mano dabartinis gyvenimas yra praeito gyvenimo veiksmų rezultatas(“karma”) taip, kaip mano dabartinis gyvenimas lems būsimą gyvenimą. Išeiti iš reinkarnavimo ciklo būtų įmanoma tada, kai atman(aš) ir Brahman(Visuma, Paskutinuji ir Tikrasis Realybė) susitapatintų.

Gimęs Šri Lankoje, Tailande, Japonijoje – būčiau greičiausiai vienas iš miljardo budistų paneigdamas Vedų autoritetą ir taip pat brahmanų kastų viešpatavimą. Siddharta Gautama(”Buda”) būtų mano pavyzdis, kuris reikškia “Atsibudęs”, “Pašviestas”. Nuo VI amž., per savo doktriną(“Dharma”), jis atsako į svarbiausius žmogiškus klausimus. Šis atsakymas susidaro iš “Keturių auksinių tiesų”. Pirma: viskas yra kančia, irgi ta prasme, kad viskas yra nepastovu. Koks yra šios kančios šaknys? Atsako antra tiesa: “Troškulys gyventi”, troškimas, neapykanta, dvasinis aklumas. Trečia auksinė tiesa sako, kad per atsižadėjimą yra įmanoma įveikti kančią. Tam yra Kelias su aštuonioms kryptimis: tobulas regėimas, tobula rezoliucija, tobula kalba, tobulas veiksmas, tobulas būvimas, tobula pastanga, tobulas pasitraukimas, tobulas susikaupimas. Bandoma įveikti atgimimą, pasiekiant Nirvaną – tas buvimas kuriame nėra aklumo ir visi troškimai yra užgesinti, nelieka nieko, yra pats Niekas, ne tik nihilismo prasme, bet taikos, visapusiškumo, laimės prasme.

Gimęs Kinijoje, kaip dar vienas iš pusantro miljardo žmonių, būčiau ar budistu, ar konfucionistu ar daoistu. Konfucionizmo, pagal vakarietišką supratimą, negalime suprasti kaip religijos, o kaip moralę, kuri remiasi kosmoso pusiausvyra ir ieško socialinio vientisumo. Konfuncijus buvo pirmas Žmonijos istorijoje, kuris suformulavo auksinę teisyklę: “Nedaryk kitiems to, ko nenori kad Tau padarytų”. Savo moralė remiasi kosmoso, politikos ir šeimos pusiausvyra, per hierarchinį ir poliarinį principą – valdantieji ir paklustantieji, vyras ir moteris, tėvai ir vaikai, vyresnieji ir jaunieji broliai. Pagrindinis kultas yra protėviems,kurie siejami su Dangumi.

Daoizmas, kurio įkūrėjas yra Lao-tsė, supranta Realybę kaip priešiškumų harmonija. Labai garsi yra Dao piktograma – apskritimas kuriame viskas yra - dvi dalys - balta ir juoda, Yang(dangus, vyras) ir Yin(žemė, moteris), pastoviai juda ir reiškia Visumoje pusiausvyrą tarp poliarinių momentų.

Be dialogų tarp religijų nebus taikos tarp tautos. O tam, kad būtų dialogas, reikalinga pažinti.

Išvertė Vladas Bartochevis

Vienu žodžiu žmogus gali būti kariu, gydytoju ar žiaurus

Rašo Vladas Bartochevis
Aš nuo pirmų dienų čia sakau: žodžiai ir idėjos gali pakeisti pasaulį.
Žodis yra svarbiausias Žmonijos dalykas, ir kai gerai panaudotas – pats galingiausias dalykas.
Ir turime daug pavyzdžių, kurie tai pagrindžia.
Neseniai visa Lietuva verkė dėl poeto Justino Marcinkevičiaus mirties. Žmogus, kuris visą gyvenimą rūpinosi užpildyti tuštumą gražiais ir tikrais žodžiais. Eilėraščiais lietė žmonių širdis, ir rūpindavosi, kad žmonės nepamirštų - kas yra iš tikrųjų svarbu ir tikra, kad prieš tikrą grožį verta sustoti, kad dėl laisvės verta gyventi.
Jis buvo poetas, didysis poetas, žodžių meistras.

Kitas pavyzdys, kitas žmogus, kuris panaudodamas žodi pakeitė savo šalį ir pasaulį, prieš keletą mėnesių čia pat Kablelyje parašiau apie jį – Luis Inacio Lula da Silva, buvęs Brazilijos prezidentas. Jis nebuvo poetas, nei nemokėjo taisyklingai gramatiškai kalbėti, bet tapo geriausiu visų laikų Pietų Amerikos prezidentu. Buvo išrinktas ir perrinktas rekordine balsų dauguma, ir yra gerbiamas visų svarbiausių pasaulio vadovų.
Jis neturėjo nei pinigų nei mokslų, bet turėjo žodį ir jautrumą. Kai žmogus naudoja žodį iš širdies, kalba tiesiogiai širdžiai. Kai žmogaus žodžiai yra netušti, gali užpildyti tuštumą kitų žmonių sieloje.

Turime minėti ir neigiamus pavyzdžius, kaip Hitlerį, Musolinį ir daugelį politikų ir žymų veikėjų visame pasaulyje, kurie irgi efektingai moka panaudoti žodį už vieną ar kitą ideologiją, ar už savo asmeninius interesus.

Dauguma paprastų žmonių neturi rašybos ar retorikos dovanos, negali parašyti gražaus eilėraščio ar pasakyti prieš auditoriją gražios kalbos. Tai ką dauguma sako savo kasdienybėje nesukelia staigiai revoliucijos, kaip gali kiti žymūs veikėjai. Bet kiekvienas žmogus kasdien, kiekvieną akimirką, savo žodžiais prisideda prie pasaulio sukūrimo, palieka savo indėlį.
Kai parašiau pradžioje, kad gerai panaudotas - žodis yra pats galingiausias instrumentas – “gerai panaudotas” nereiškia gramatikos ar etiketo taisyklės, ar sugebėjimo priburti žmonėms - ne dėl šitų įgūdžių žodžiai bus svarbūs.
Kai žodžiai yra iš širdies ir netušti, jie užpildo tuštumą. Gerai panaudoti reiškia “jautriai panaudoti”.
Kiekvienas žmogus gali nuodyti akimirką ir žmogų taip, kaip kiekvienas žmogus gali aukštinti ar išgelbėti akimirką ir žmogų.

Tai pasirodo yra du esminiai dalykai. Pirmas - kiekvienas žmogus turi šį galingiausią instrumentą. Antras – ar jis bus panaudotas ir kaip bus panaudotas?
Šitie du dalykai turi būti gyvai mumyse prieš kiekvieną akimirką.

Su kuo susidursiu šiandien, su kuo kalbėsiu ar susirašinėsiu – aš tiesiogiai įtakoju į tą žmogų ir į visas situacijas.
Kai tik žodis iš manęs išeina – ta akimirka jau nėra ta pati, aš ją sujudinau, aš ją įtakojau.
Tai esminis klausimas – kaip prisidėsiu? Prisidėsiu grubiai, melu, tuštuma, įžeidimais? Arba rūpinsiuosi užpildyti tą akimirką ar kito žmogaus tuštumą - pagarba, mandagumu, meile.

Atrodo varginantis dalykas ir nuobodu. Kodėl turiu galvoti apie visą tai prieš kiekvieną akimirką? Iš tikrųjų lengviau yra neimti tokios atsakomybės... Apskritai visada lengviau yra būti neatsakingų pusėje. Bet šitaip ką pasieksime? Dabar Tu sustok ir porą minučių pamąstyk kokia gali būti visuomenė kur atsakomybės jausmas yra nepažįstamas dalykas... baisu, bet gal gali netgi žiūrėti pro langą ar aplink ir pamatyti.

Tiesa, kad kiekviena akimirka turi daug įvairiausių veikėjų, kurie ją kuria, bet tai ne pasiteisinimas.
Nesvarbu kaip pasirodo situacija ir kokie veikėjai joje yra – mano indėlis kiekvienos akimirkos sukūrime yra didžiulis. Vienu žodžiu žmogus gali būti kariu, gydytoju ar žiaurus.

Kaip mes elgiamės su kalba?

Anselmo Borges yra Koimbros Universiteto profesorius, pripažintas Europoje ir kitur pasaulyje kaip vienas iš autoritetingiausių Teologijos ir Filosofijos specialistų. Su pačiu jo leidimu, išvertėme šį tekstą, kurį jis parašė vasario 19 dieną ten, kur jis rašo kiekvieną šeštadienį - Portugalijos "Diário de Notícias" laikraštyje.
Ludwig Wittgenstein teigia: kalba yra ne tik tam, kad apibūdintų realybę, bet ir tam, kad prašytume kažko, padėkotume, prakeiktume, sveikintume, pasimelstume...
Su kalba galima traukti minią žmonių, padaryti kad ta minia sukeltų revoliuciją, nuraminti ją, aukštinti ją, paversti ją į vieną šoną ar į kitą.

Žodis gydo. Vieną kartą atėjo pas mane vienas vyras su didžiulėmis problemomis ir paprašė manęs klausyti jį, tiktai klausyti be pertraukos. Kalbėjo daugiau nei pusantros valandos ir pabaigoje labai dėkojo – pavyko jam geriau sudėlioti viską galvoje.
Su keletą žodžių galime nušviesti ateitį žmogui. Su keletą žodžių taip pat galime sunaikinti žmogų amžiams – “esi durnas, niekada nieko nepasieksi!”

Per žodį atsiveriame pasauliui ir pasaulis atsiveria mums. Kalbėdami mes argumentuojame, pažadame, sukuriame bendruomenes. Kadangi žmogaus protas yra lingvistiškas - tik galime suprasti save per kitus ir istorijoje.

Žmogus, kadangi yra zôon lógon échon (kalbantis gyvūnas), taip pat yra zôon politikón (socializuotas, politizuotas gyvūnas), skirtingas nuo kitų gyvūnų, kuriems vadovauja banda. Kaip gerai pastebėjo Aristotelis – “Priežastis dėl ko žmonės yra socialūs daugiau nei kažkokios bitės ar kiti gyvūnai, yra aiškus. Tik žmonės visoje gyvūnijoje turi žodį. Balsu gali išreikšti skausmą ar malonumą, ir kiti gyvūnai irgi jį turi; o žodis yra tam, kad išreikštų kas yra tinkama ir kas netinkama, kas yra teisinga ir kas neteisinga. Ir tai yra tai kas skiria žmones nuo kitų gyvūnų: turėti gėrio ir blogio, teisingumo ir neteisingumo(ir kitų vertinimų)suvokimą. Ir panaudojant šį gebėjimą kuriamos šeimos ir miestai.”

Žmogaus kalba negali būti sumenkinta į malonumo ir nemalonumo kalbą. Nes ji sugeba padaryti moralinius svarstymus, skirti gėrį nuo blogio, kas yra teisingai ir kas ne, dalintis ir kalbėti viešai apie šiuos vertinimus. Taigi, kaip sako Gabriel Amengual, “dėl šių dviejų funkcijų, kalba sukuria etiką ir etiškai pagrįstą miestą”.

Kaip trūksta sugrįžti prie klasikų! Kad pasibaigtų melas ir eitume toliau už sofizmą.


Išvertė Vladas Bartochevis

Kam gilintis?

Rašo Frank Van den Berg, Olandija
Visa Olandija dabar abejoja ar turėtume siųsti karius į Afganistaną, paruošti tos šalies policiją. Tiksliai nežinau, koks būtų Olandijos vaidmuo čia, tik manoma, kad šis dalyvavimas užtikrintų kažkokį vaidmenį kovoje prieš talibaną. Afganistano valdžia labai nori mūsų pagalbos. Tačiau pavojus yra didžiulis ir kariai turės rizikuoti savo gyvybėmis.

Trumpai tariant, tai yra problema su daug pusių, ir žinoma - yra daug sudėtingiau nei galiu savo žodžiais čia rašyti. Gaila, kad dėl senato rinkimų(netiesioginių), kurie vyks po dviejų savaičių, partijos, kurios jau priėmė sprendimą net nesigilindamos į šią temą, pirmauja prieš kitas partijas, kurios norėtų gilintis prieš kažkokį sprendimą.

Taigi, suprantame, kad žmonės labiau vertina tokį samprotavimą kaip “negerai skristi į Afganistaną padėti šiai šaliai pakeisti savo islamišką valdžią į kitą islamišką valdžią” negu švelnesnė ir brandesnė nuomonė. Daugelis žmonių dabar labiau vertina tvirtumą, bet lieka abejonėse.
Mano nuomone, tai gali būti neatsargi pozicija prieš politikus svarbiose temose.

Visuotinė žmogaus pareigų deklaracija

Anselmo Borges yra Koimbros Universiteto profesorius, pripažintas Europoje ir kitur pasaulyje kaip vienas iš autoritetingiausių Teologijos ir Filosofijos specialistų. Su pačiu jo leidimu, išvertėme šį tekstą, kurį jis parašė vasario 12 dieną ten, kur jis rašo kiekvieną šeštadienį - Portugalijos "Diário de Notícias" laikraštyje.

Kadangi dar naujų metų pradžia, pateiksiu garsią „Visuotinė žmogaus pareigų deklaracijos” sintezę. Mes visi turime būti ištikimi mūsų atsakomybėms ir įgyvendinti mūsų pareigas, kad galėtumėme iš tikrųjų įveikti krizę ir kad viltis nebūtų tiktai iluzija, wishfull thinking.

Jau 1789 metais, Paryžiaus revoliucijos parlamento diskusijose apie žmogaus teisę buvo kalbama, kad „teisės ir pareigos turi būti susilieję“, nes „tendencija žiūrėti tik į teises ir pamiršti pareigas“ turi „baisių pasekmių“.

Dėl to, 1997 metais, po dešimt metų debatų, Interaction Council (Sąveikos Taryba), siūlė įgyvendinti Visuotinę žmogaus pareigų deklaraciją.
Sąveikos Tarybą 1983 metais įkūrė Japonijos premjeras Takeo Fukuda, o pirmas prezidentas buvo buvęs Vokietijos kancleris Helmut Schmidt. Šios Tarybos nariai buvo taip pat labai svarbūs vasltybių vadovai, kaip pvz.- Maria de Lourdes Pintasilgo, V. Giscard d'Estaing, Kenneth Kaunda, Felipe González, Mikhail Gorbachev, Shimon Peres. Tarybos pagrindiniame dokumente teologas Hans Küng turėjo išskirtinę vietą.

Preambuleje teigiama, kad visų žmonių orumo ir vienodų teisių pripažinimas reikalauja įsipareigojimų ir pareigų; kad pabrėžiant tiktai teises galima sukelti nesibaigiančius konfliktus, ir nepagarbą žmogaus pareigoms gali sukelti neteisėtumus ir chaosą; kad globalinės problemos reikalauja globalinių sprendimų, kurie yra pasiekiami tiktai idejomis, vertybėmis ir nuostatomis, su kuriomis sutinka visos kultūros ir visuomenės; kad visi turi pareigą skatinti geresnę socialinę tvarką, tiek savo šalyje tiek pasauliniu mąstu, bet šis tikslas negali būti pasiektas tiktai per įstatymus ar konvencijas.
Generalinė Asamblėja skelbė šią Deklaraciją su 19 straipsnių, iš kurių yra tokia sintezė:

1. Pagrindinės nuostatos Žmonijai. Kiekviena(as) ir visi turi pareigą elgtis su kitais žmonėmis humaniškai, kovoti už visų orumą ir savigarbą, skatinti gėrį ir vengti blogio visose situacijose, prisiimti atsakomybę už kiekvieną ir visus, už šeimas ir visuomenes, už rases, tautas ir religijas, solidarumo principu: nedaryk kitiems to, ko nenori, kad kiti tau darytų.

2. Smurtas ir nepagarba gyvybei. Visi turi pareigą gerbti gyvybę. Kiekvienas pilietis ir kiekvienas valstybės pareigūnas privalo veikti taikingai ir nesmurtiniai. Visi žmonės privalo apsaugoti orą, vandenį ir žemę dabartiniams gyventojams ir ateities kartoms.

3. Teisingumas ir solidarumas. Visi turi pareigą elgtis garbingai, sąžiningai ir teisingai. Turėdama reikalingas priemones, visi privalo įdėti rimtas pastangas nugalėti skurdą, badavimą, nežinojimą ir nelygybę, ir padėti vargšams, skurstantiems, neįgaliems ir diskriminacijos aukoms. Visas turtas turi būti naudojamos atsakingai, pagal teisingumą ir už visos žmonijos pažangą.

4. Tiesa ir tolerancija. Visi turi pareigą kalbėti ir elgtis sąžiningai. Profesiniai kodeksai ir kiti etikos kodeksai privalo atspindėti bendrų standartų prioritetą kaip tiesą ir teisingumą. Žiniasklaidos laisvė kelia ypatingą atsakomybę - atnešti tikslią ir teisingą informaciją. Religijų atstovai turi ypatingą atsakomybę išvengti išankstinių nuomonių ir diskriminacijos išraiškos prieš kitų tikėjimų žmones.

5. Abipusė pagarba ir bičiulystė. Visi vyrai ir visos moterys turi pareigą parodyti pagarbą ir supratimą vienas kitam santykyje. Visose kultūrose ir religijose santuoka reikalauja meilės, ištikimybės, atlaidumo ir siekti užtikrinti saugumą ir tarpusavio paramą. Šeimos planavimas yra visų porų pareiga. Santykis tarp tėvų ir vaikų turi atspindėti tarpusavio meilę, pagarbą, dėmesį ir rūpestį.

Išvertė Vladas Bartochevis

Turėti ar norėti?

Rašo Vladas Bartochevis
Visi Žmonijos istorijoje momentai buvo svarbūs ir sukėlė mažą ar didelę revoliuciją. Tačiau šiandien yra metas, kai pagrindiniai pokyčiai priklauso ne geografijai, o psichologijai.

Kas yra tikra ir kas apskritai turi vertę?
Šiandien dažniausiai mes norime – sekančio pojūčio, sekančios SMS, naujo draugo, naujos mašinos, naujo gyvenimo. Bet galime matyti, liesti, jausti, mylėti tik tą akimirką, kurią dabar turime...Ne tą, kurią turėjome, ne tą, kurios ieškome.

Kelios mintys apie naują pasaulį

Rašo Dorota Skočik
Kaikurie žmonės yra nuteisti būti kažkur „per vidurį”. Ant ribos, už jos, kažkur šalia, kažkur Ten, o ne čia. Kai pagalvoju, dažniausiai būtent taip ir jaučiausi. Nors gimiau kaime, visada man kažko trūko kaime, o mieste irgi jaučiausi kitokia. Nors gimiau Lietuvoje, bet nuo mažens namie kalbėjau kitokia kalba, taigi jaučiausi kitokia. Kai baigus mokyklą išvažiavau pagaliau į šalį, kur galėjau mokytis ir visur susikalbėt savo gimtąja kalba, pasirodė kad čia irgi esu iš dalies svetimu žmogumi, o ir kiti žmonės tai pastebėdavo. Galų gale, esu moteris, bet kartais atrodo kad manyje yra šiek tiek vyro, kuris įvairiausiais būdais bando iš manęs išlysti, o jeigu jį ignoruočiau, nuo to būtų tik blogiau man pačiai. Galbūt tą vidinį dualizma šiek tiek paaiškina teorija, kuri teigia, kad gyvenimas tai judėjimas, kad kiekvieną sekundę viskas keičiasi ir niekad negrįžta į pradinį tašką. Į galvą niekad neateina ta pati mintis, jos gali būti nebent panašios viena į kitą. Dar įdomiau, niekad nesutinkame tų pačių žmonių, nes juk net žmonės, kuriuos mes pažįstame, kiekvieną sekundę keičiasi.

Jeigu viskas, kas matau, yra pasikeitę ir nauja, kodėl nepažiūrėjus į viską naujomis akimis? Juk struktūros ir nuostatos yra tam, kad jas laužyt...

Kitą savaitę...

Kitą savaitę atnešime jums Koimbros Universiteto profesoriaus Anselmo Borges tekstą. Jis pripažintas Europoje ir pasaulyje kaip vienas iš autoritetingiausių Teologijos ir Filosofijos specialistų. Ir turime garbės gauti iš jo visą palaikymą mūsų projektui.
Ir dar atnešime mūsų draugo Frank Van den Berg mintis.
Kablelis